Paskutinį sykį Eimį mačiau per jo režisuotų A.Mickevičiaus “Vėlinių” Varšuvos Teatr Narodowy gastrolinį spektaklį vilniškiame Operos ir baleto teatre Vėlinių išvakarėse.
Po pirmosios lenkų vaidinimo dalies per pertrauką foje su seniai sutiktu Sauliumi Šalteniu juokavome, kad ir E.Nekrošiaus šiais metais Klaipėdos dramos teatre režisuotuose S.Šaltenio “Kalės vaikuose” veikia lovoje pašarvotas velionis Kristijonas( Donelaitis), ir šįvakar “Vėlinių” herojų gretas papildė naujas velionis personažas- paties Adomo Mickevičiaus didinga skulptūra (II dalyje net palydėta drąsios režisieriaus muzikinės išdaigos – Mozarto “Don Žuano” Komandoro statulos arijos, kaip Dangaus rūstybės rykštės tautos išgamoms ).
Didžiųjų kūrėjų gyvenimas tęsiasi ir po jų fizinės mirties per jų meną, gyvųjų prisiminimus. Tarytum padaužiškai su humoru pateikta lotynų sentencija “ars longa, vita brevis” (“menas ilgaamžis, gyvenimas trumpas”), nes Eimiui ir Sauliui, dviems ištikimiems teatro bendražygiams, visuomet buvo koktus patosas ir perdėtas rimteiviškumas.
Čia mudu bešnekučiuojančius ir užtiko Eimis. Režisierius tepasakė: “Šiandien spektaklis sunkiai eina”, – ir nuėjo , neatsakęs į mažumėlę nustebusio rašytojo klausimą: “Kas sunkiai eina?”
Kolegė Daiva Šabasevičienė apie E.Nekrošiaus gastrolinį Varšuvos Teatr Narodowy “Vėlinių” spektaklį Vilniuje gražiai parašė savaitraštyje “7 meno dienos”. Nelabai turėčiau ką pridurti. Nebent…
Stebėdamas E.Nekrošiaus “Vėlinėse” A.Mickevičiaus poezijos tomelio su lengvai, net iš tolo atpažįstamu didžiojo poeto portretu “gyvenimą”, prisiminiau Jorge Luis Borges mintį: “ Emersonas( Ralph Waldo Emerson, amerikiečių filosofas, poetas,-V.V.) vadino biblioteką magiškuoju kabinetu su daugybe užburtų sielų. Jos sugrįžta į gyvenimą, kai mes jas pašaukiame; kol mes neatverčiame knygos, ji fiziškai tėra tomas- vienas iš daugelio. Kai mes atverčiame knygą, kai ji susitinka savo skaitytoją, įvyksta estetinis reiškinys”. Iš tikrųjų egzistuoja tiek knygų, kiek randasi skaitytojų, nes kiekvienas skaitytojas savaip ir naujaip perskaito knygą.
Taip ir E.Nekrošiaus “Vėlinėse” A.Mickevičiaus knygos gali virsti autoriaus kapu ar sarkofagu, kol jų, kaip ir vėlių, nepašaukia gyvieji. Ir tada net poeto pranašo skulptūra atgyja. Tai ir yra amžinas gyvenimo ratas , nenutrūkstamas gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio ryšys. Vėlinės.
Neužversta ir Eimunto Nekrošiaus knyga. Šiandien , lapkričio 21-oji, yra Eimio gimimo diena. Vakar buvo mirties diena. Gimtadienis eina po mirties dienos. Tokia inversija (apvertimas, perstatymas) simbolizuoja šio didžio Lietuvos sūnaus įstabią žemiškąją kelionę, kurios pabaiga yra pradžia – jo Šiluva.
SuDiev, buvo laimė ir garbė būti Tavo amžininku
