Nuo seno žinomas paradoksas: tik tada žiniasklaida pateisina ketvirtosios valdžios vardą, jeigu ji laikosi atstu nuo valdžios meniu, jeigu ji atsispiria valdžios ir politikų spaudimui ar gundymams. Tik išvengus priklausomybės nuo valdžios (taip pat jos pinigų, „viešųjų pirkimų“ ir ordinų bei premijų), ketvirtosios valdžios metafora įgyja realų turinį, nes tik tokiu atveju spauda pajėgi susidoroti su tris „tikras“ valdžias (vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teismus) prižiūrinčio ir ganančio sarginio šuns vaidmeniu.
Lietuva gyvena be ketvirtosios valdžios – gal nuo Dalios Grybauskaitės prezidentavimo laikų, kai galutinai buvo sunaikinta nepriklausoma lietuviška žiniasklaida. Prisimenate tą televizijos klipą, kuriame D.Grybauskaitė įkvėptai diriguoja žiniasklaidos orkestrui? Tai buvo tobulas (ir realistiškas) dvaro žurnalistų kolektyvinis portretas. Valdžia prisijaukino sarginį šunį, kuris, sočiai šeriamas, pradėjo ją sergėti nuo visuomenės.
Lietuvos žiniasklaida gyvena be žurnalistikos ir žurnalistų
Ironiška, kad neseniai skelbiamuose „Delfi“ įtakingiausių žiniasklaidos atstovų reitinguose žurnalistai sudaro mažumą – vyrauja vadybininkai, administratoriai, o pirmauja ordininkas Andrius Tapinas, kuris seniai gyvena ne iš žurnalistikos, bet iš visuomeninės ir politinės veiklos. Mat puikiu profesionaliu žurnalistu gali būti ir tas, kuris nebūtinai įgijęs žurnalisto diplomą, bet būtinai gyvenantis iš žurnalistikos – turintis nuolatinį žurnalisto darbą arba laisvai samdomas tam tikroms temoms arba užduotims (freelanceris).
Užtat Lietuvoje apstu veikėjų, turinčių kišenėse žurnalisto diplomus, tačiau niekad nebuvusių žurnalistais. Tokie veikėjai užvaldę Lietuvos žurnalistų savivaldą, kuri faktiškai virtusi dar vienu valdžios laisvo žodžio ir nepriklausomos žiniasklaidos likučių kontrolės įnagiu.
Ne vakar prasidėjusi gabiausių Lietuvos žurnalistų emigracija į ryšius su visuomene (Pubkic relations). Išsivadavusi iš komunistinės agitacijos ir propagandos (sovietmečiu spaudą prižiūrėjo komunistų partijos komitetų Agitacijos ir propagandos skyriai, tiesiogiai pavaldūs ideologijos sekretoriams), visuomenė pateko į vakarietiškos reklamos ir viešųjų ryšių tinklus. Lietuvos politikai greičiau nei jaunimas įsikando žargonišką žodelį „piaras“ („Public relations“ santrumpą), perėmė vakarietiško verslo reklamos patirtį, įtikėjo jos sukurto įvaizdžio galia.
Žurnalistai, tapę valdžios spaudos atstovais, komunikacijos departamentų vadovais ir tarnautojais, viešųjų ryšių agentūrų savininkais ir darbuotojais, nors dažnai tituluojantys save nepriklausomais ekspertais, analitikais ar konsultantais, iš tikrųjų perėjo į reklamos agentų ir komivojažierių gildiją, kuri vietoje įprastų prekių pardavinėja politikus, partijas, ministrus, ministerijas ir kitas valdžios institucijas bei jų projektus. Arba pagal užsakymą ruošia konkurentų diskreditavimo ir kompromitavimo žiniasklaidoje vajus.
Atrodytų, žurnalistas, perėjęs iš redakcijos į viešųjų ryšių su visuomene agentūrą, tik pakeitė darbą, bet ne profesiją, nes toliau užsiiminėja kūryba, net jo pareigos vadinasi kūrybos direktorius ar tekstų rašytojas.Tačiau sunku įsivaizduoti didesnį antagonizmą, nei žurnalistika ir viešieji ryšiai.
Iš tikrųjų tai ta pati senoji propaganda ir smegenų pudrinimas
Žurnalisto priedermė – atskleisti ir paskelbti tiesą, spaudos atstovo ar pasamdyto viešųjų ryšių profesionalo – neretai – ją paslėpti, ištraukti savo klientą iš krizės sūkurio ir pan. Spaudos atstovas ar viešųjų ryšių agentūra, nelyg geras kirpėjas, siuvėjas, stilistas ar plastikos chirurgas, privalo užmaskuoti savo kliento trūkumus ir įbrukti šią „prekę“ visuomenei, rinkėjams.
Ši viešąją erdvę užplūdusi valdiška ar privačių asmenų užsakomoji produkcija dažnai virsta „fake news“, „feikais“, grakščiai išverstais į lietuvių kalbą „melagienomis“. Iš tikrųjų tai ta pati senoji propaganda ir smegenų pudrinimas.
Mano kolegė, žurnalistė iš Dievo malonės Rūta Janutienė yra nusisekusio ir todėl prigijusio naujadaro „valdžiažmogiai“ autorė. Nenorėdamas atsilikti, aš taip pat nukaliau naujadarą „valdžiasklaida“, kuris įvardintų dabartinę Lietuvos žiniasklaidą, suaugusią su valdžia, valdomą valdžios ir šuniškai jai tarnaujančią. Skleidžiančią ne teisingas žinias ir objektyvią informaciją, o valdžios melą ir galią. Tai ir yra valdžiasklaida.
P.S. Jeigu būtų mano valia, surengčiau Žurnalistų sąjungai, „įtakingiausiems“ žurnalistams, dabartiniams Lietuvos žiniasklaidos viešpačiams, taip pat žurnalistus ruošiančiai profesūrai ekskursiją į Bistrampolio dvarą (Panevėžio raj.), kur kunigas Rimantas Gudelis pastatęs Knygnešių koplyčią. Kaip ir garsioji Juozo Zikaro skulptūra „Knygnešys“ , tai įstabus paminklas Lietuvos knygnešiams – talentingo, šviesaus atminimo dailininko Antano Kmieliausko skulptūra knygnešiams, koplyčios viduje – jo didingos freskos, vaizduojančios knygnešius ir spaudos draudimo gadynės legendą Jurgį Bielinį, centre ant sienos – autentiškas medinis kryžius, po kuriuo mirė šis Lietuvos knygnešių knygnešys.
Ideali vieta prisiminti užmirštą tiesą, kad nelegali lietuviška spauda ne tik žadino Tautą, bet ir rodė jai kelią į laisvę. Taip pat pakartoti Jono Basanavičiaus „Aušros“ Prakalbos žodžius: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip prašvistų Lietuvos dvasia“.
