Regis, įsirašau. Dar prieš kelis metus dėliodamas mintis atspindinčius žodžius, jaučiaus netvirtai, kaip vaikas. Dabar štai… Smagu atsirasti kartais ir „Biržiečių žodyje“, žinoti – laukiamas, paskaitomas.
2024 metai žmonijai, Lietuvai, Biržams
Apie pasaulį – ukrainiečių filosofo Baumeisterio akimis; Lietuva, Biržai – prisiskirsiu sau. Skaitantiems, besidomintiems bendraminčiams – DRĄSIŲ kitų metų, nesidomintiems ir nebendraminčiams tik „gerų“
Pasaulis
Ukrainiečių filosofo Andrejaus Baumeisterio teigimu, praėję metai paliko kelis pagrindinius, lemsiančius tolesnę Rytų ir Vakarų civilizacijų raidą, ženklus.
Gruodžio 8 dieną vadovaujami buvusio vienu pasaulio Al Qaedos teroristinės organizacijos vadų, prisistatančio Ahmedo al-Šaros vardu, už kurio galvą pažadėta 10 mln. dolerių, džihadistai užima Sirijos miestą Damaską. Tuo pat metu pašventinamas prieš 5 metus islamisto migranto sudegintos Paryžiaus Dievo motinos bažnyčios altorius, dalyvaujant Vakarų politiniam elitui, įskaitant D. Trumpą.
Ar galime laikyti du, regis, visiškai nesusijusius, skirtingose pasaulio vietose įvykius tą pačią dieną tik sutapimu ?
Šie du įvykiai, filosofo nuomone, yra pagrindinis praėjusių metų reiškinys, atspindintis ne tik politines realijas, amžius siekiančią priešistoriją, bet išeinantis už daiktiškojo pasaulio ribų.
Istorijos tyrinėtojai yra pažymėję, jog Damaskas džihadistų pasaulėžiūroje užima ypatingą vietą. Šis miestas – pasaulinio islamo atgimimo simbolis. Damaskas – mesianizmo miestas, kuriame, pasak islamo šventų raštų, vyksta lemiama islamo kova su „nelabuoju“. 40 dienų vykstančiame mūšyje, kovotojams į pagalbą, kartu su kitais pranašais ateina Isa ibn Maria – ne kas kitas, o krikščioniškojo pasaulio išganytojas Marijos sūnus Jėzus nusileidęs iš dangaus „perlaužia“ mūšį į gėrio pusę.
Taip miesto ginkluotas užėmimas tampa ne paprastu įvykių suvestinių skaičiais, o „apokaliptinių tikėjimo tiesų“ įgyvendinimu, dviejų pasaulių – krikščioniškojo ir musulmoniškojo susidūrimo vieta. Kai Sirija laikoma krikščioniškojo tikėjimo plitimo šalimi. Beje, Testamente aprašytas apaštalo Pauliaus susitikimas su aukščiausiaja dvasia, virtusią liepsnojančiu krūmu, vyko šiam keliaujant būtent į Damaską.
Ir štai Damasko islamistų užėmimo diena sutampa su pirmomis krikščioniškomis apeigomis – pamaldomis džihadisto sudegintoje ir po penkerių metų atstatytoje Paryžiaus Dievo motinos šventovėje, kurios iškilmingo atidarymo ceremonijos metu Prancūzijos prezidentas Makronas be kita ko tarė: mes ją gražiname katalikams, nacijai, Prancūzijai ir visam Pasauliui.
Amžius atspindinčios suvoktys – didžios, viršukalnėmis stūksančios tarp žemiau miglose, rūkuose skendinčių politinių, ekonominių, kultūrinių priešpriešų.
2024 metai gali būti laikomi rinkimų metais, kai daugelyje šalių prie balsadėžių žmonės rinko naujas valdžias. Ir net liberalizmo aktyvūs propagandininkai sutinka – Vakarų pasaulis aiškiai gręžiasi į konservatyvumo pusę – politinę dešinę. JAV vėl išrinktas prezidentu D. Trampas pasisakymais daužo „absurdiškas genderistines teorijas“, teigdamas tik dvi lytis – vyrus ir moteris, žada imtis genderistinių idėjų išgyvendinimo, bei realios, amerikiečių interesais grįstos politikos. Naujoji Amerikos politikos kryptis be jokios abejonės veiks sąjungininkus, Vakarų valstybes, kai kurios jau anksčiau „pradėjo taikytis prie naujų iš už Atlanto veikiamų realijų“ rinkdamos dešiniuosius politikus į valdžią.
2024 metai – Vakarų civilizacijos posūkis link konservatyvumo – gali tapti taikos tarp Rusijos ir Ukrainos 2025 metais pagrindine aplinkybe.
Lietuva
2024-aisiais jaunasis Gabrielius Landsbergis pasitraukia iš Lietuvos politikos, konservatoriams patyrus triuškinamą rinkimų į Seimą pralaimėjimą – 2022 metų rinkimų į savivaldą tęsinį, kai šiai partijai liko tik 4 miestų ir rajonų merai. Antrais rinkimais žmonės šią partiją „pribaigė“.
Ženklas, kuris rodo, jog šiuos metus galime laikyti Vytauto Landsbergio epochos politikoje pabaiga.
Labiausiai žinomas nevienareikšmiai vertinamas politikas nepriklausomybės siekio kelyje užsienio politikoje turėjęs absoliučią lietuvių paramą, kai vidaus politikoje per visus tris dešimtmečius Vytauto Landsbergio pastangomis valstybės branda nužymėta intrigomis, politiniais sąmokslais ir klastomis. Senesnės kartos žmonės, jų vaikai dar nepamiršo konservatorių įvykdytos rublinių indėlių „apgavikiško“ valstybinio nusavinimo, kolūkių griūties – drastiško ir skuboto skaudžių pasekmių Lietuvos kaimui turėjusio politinio sprendimo, privertusio žemės žmones kardinaliai keisti gyvenimo būdą – dažniausiai emigracijoje, ar akivaizdžius absurdus – Mažeikių naftos pardavimą už litą.
Nors visuomenės supriešinimą visus tris dešimtmečius galėjome laikyti „firminiu“ Landsbergio vyresniojo politinio elgesio ženklu, šią asmeninę ypatybę įvardinti elgesio normą – lietuviai sako „kariamas ir šuo pripranta“ – tai Landsbergio jaunesniojo vedama konservatorių partija, po keturių metų valdymo pasiekė naujus supriešinimo rekordus.
Pasitraukdamas iš politikos Landsbergis jaunesnysis vienoje barikadų pusėje paliko konservatorius, kitoje – visą Lietuvos priešų armiją: „antivakserius, homofobus, antisemitus, vatnikus, acto garintojus, kremlinius, suverenus.“
Dar niekada nebuvome susipriešinę kaip šiandien ir tai tiesioginė konservatorių vykdytos vidaus politikos pasekmė, kurios šaknys glūdi tolimuose 1991-uosiuose, kai užuot vykdęs pažadą užleisti Sąjūdžio tarybos pirmininko vietą filosofui Romualdui Ozolui, profesorius įkūrė nuosavą politinę jėgą – konservatorius, pastarieji uoliai ėmėsi skaldymo į „patriotus“ – konservatorius, bei likusius – „išdavikus“ darbo.
2024 metai – socialinių tinklų reikšmės ir rekordinio nepasitikėjimo oficialia žiniasklaida metai. Apgaulės siekiančio informavimo, kuris ne atspindėjo faktus, o kūrė palankų paveikslą tam tikroms politikų grupėms.
Tiesiai valstybės finansuojamos, pirmiausia LRT, kitos dosniai finansuojamos iš valstybės lėšų žinių transliavimo priemonės pernelyg išsiklaipė – realijos drastiškai skyrėsi nuo piešiamo gyvenimo vaizdo ir žmonės tikrovės paieškų patraukė į socialinius tinklus.
Biržai
2024 metai – piliečių priešinimosi „šiukšlių kainoms“ ir savivaldos neveiklumo metai.
Reikia atskirai pažymėti – savivalda nesikeičia jau ketvirtą dešimtmetį. Nors politikai paveldėjo savo pačių palikimą – „užsisenėjusias“ krašto problemas, žvelgiant statistinius skurdo, skolų, gyvenimo indekso, šilumos, šiukšlių tvarkymo, vandens tiekimo kainų rodiklius, lyginant juos su kitomis savivaldomis, deja, galima teigti, jog „labiausiai atsilikusiame Lietuvos krašte“ – jokių pagyvėjimo ar politinės valios keistis ženklų.
Kaip bebūtų, Landsbergis vadovavo tautos nepriklausomybės atgavimui ir valstybės atkūrimui. Tokiems dėkingi palikuonys stato paminklus, neša gėles ir vainikus . Nežinome dėl palikuonių, bet dabar – per 30 metų Landsbergis populiarumu tarp politikų lenkia tik Tomaševskį. Galite pasitikrinti sociologinių apklausų archyvuose. Pagrindinė priežastis – lietuviai atgavo nepriklausomybę nesuprasdami kad stebuklo galimybę įgalino SSSR valstybinės ekonomikos didėjantis atsilikimas, po nesėkmingų Gorbačiovo reformų pasibaigęs komunistinės valstybės krachu ir bankrotu. O Lietuvoje tuo metu entuziazmas, euforija – kurgi, laisvė ir nepriklausomybė! Ir kartu laisvo ir nepriklausomo gyvenimo pradžia su paveldėta, SSSR į kapus nuvariusio, ūkio dalimi. Bet be SSSR ekonomiką paviršiuje ilgai laikiusių gamtinių resursų. Kaip neslėpdami iš anksto sakė Sąjūdžio vadai – reikalingos buvo neatidėliotinos ūkio reformos, su būtinu ūkio pervedimu ant rinkos ir konkurencijos bėgių . O tokie dalykai prasideda nuo įmonių privatizacijos. O konkrečiau – nuo bankrutavusio, nekonkurentiško savo gaminiu sovietinio ūkio privatizacijos. Galima užjausti lietuvius – padėtis bjauri, gyventi reikia, reformų reikalas neatidėliotinas – ir jokių dotacijų iš ES pusės, iki to dar toli. Ir toje bjaurioje padėtyje lietuviams pritrūko savos padėties supratimo. Atgavę žadą komunistų agitatoriai pradėjo skelbti Landsbergio ir Sąjūdžio klaidas: reikėjo ne taip daryti! Suprask, kitaip darant Lietuva būtų apsiėjusi be tų priemonių, kuriomis Vakarų Vokietija reformavo prisijungusią Rytų Vokietiją. Nieko ypatingo kitokio Vakarų vokiečiai neišrado: tik milžiniškus investavimus į neįgalų paveldėtą komunistinį DDR ūkį. Bet lietuviai jau buvo giliai įsijautę į AMB komunistų propagandinius aiškinimus. Paveldėjome gražią , mūsų darbščiomis rankomis sukurtą Lietuvą, su galinga tarybine pramone ir klestinčiais kolūkiais. Kurią sugriovė ir išdraskė neišmanėliai sąjūdininkai , su savo lyderiu priešakyje. Reikėjo kitaip daryti! 1992 metaIs gelbėtojai komunistai grįžo valdžion, jokių Sąjūdžio ir Landsbergio klaidų neištaisė, o „kitaip darymas” susivedė į kitaip pakreiptus privatizuojamo turto srautus – į gelbėtojų komunistų kišenes.1996 metais Landsbergio reitingai dar trumpam pakilo, bet tai buvo ir viskas. Lietuvių sąmonėje giliai ir nepajudinamai ( ne tik Biržuose) įsišaknijo priešrinkiminis 1992 metų AMB propagandistų aiškinimas: reikėjo kitaip daryti!
Mano nuomonė apie Biržus- buvęs kunigaikštystės, valdytos kunigaikščių Radvilų, centras, turėtų prisiminti, savo šlovingą praeitį ir pamažu atsikratyti tų provincijos miestelio kompleksų. Kas trukdo šalia kelio į Rygą įrengti nuorodas į Radvilų pilį, Radvilų dvaro vietą Papilyje, Jono Meko gimtinę netoli Papilio? Kas trukdo tas vietas įtraukti į pasaulio turizmo informacinę sistemą, turistų kelionių maršrutus? Gal Biržams reikia rimtos Meno galerijos, rekonstruotos koncertų salės. Žinoma, tam reikalinga cetrinės valdžios parama, Skandinavijos šalių pavyzdžiu.Tokia mano nuomonė.
Nejuokingas komikas matuojasi išminčiaus mantiją. Grr.