Šiomis dienomis jaučiuosi lyg pabuvojęs „kitoje planetoje“.
Kiekvienas čia esančių aplimpame panašiai galvojančių žmonių dėmesiu, nuotaikomis, kiekvienas ieško savo minčių, nuomonių patvirtinimo. Žmonės drąsėja, nebeapsiriboja maloniomis valgių ar asmeninių švenčių nuotraukomis, išmintingais posakiais, kelia jau ir savo pasisakymus, mielai spaudžia patiktukus, dalinasi.
Pastebėjau vyresnių žmonių plūstelėjimą į tinklus. Jau ir mūsų „vyriausieji“ bando susipažinti su socialinių tinklų veikimu, bando apsiprasti, nedrąsiai jausdamiesi identifikuojasi vardais, pavardėmis. Procesas, kuris normalus ir neišvengiamas žmonėms sukantis nuo vienos nuomonės LRT, kitų televizijų. Ten jie neberanda savęs, savo pažiūrų, nuomonių patvirtinimo ir bando ieškoti galimybių susilieti su tokiais pat socialiniuose tinkluose.
Bendravimui. Jaustis šioje žemėje tvirčiau, patikimiau, oriau, jausti vienybės šilumą, politinių pažiūrų vienovę. Tai labai svarbu kiekvienam.
Toliau? Toliau svarbu žinoti į kokią erdvę tu pakliūni ir kokios taisyklės jame veikia. Juk jos neužrašytos. Juk tenka patirti pačiam. Patirties tai nėra.
Ir štai čia nesusigaudantys žmonės jau patenka į nekritinio mąstymo žabangus.
Juk socialiniai tinklai – galimybė rašyti bet ką. O jausmingai rašyti – piktintis, žeminti, skelti antausį, šypsotis, būti mandagiais, papilti išsigalvojimų – tinkle „patirties turinčių nuomonių lyderių“ tiesiausias kelias į greta esančių paskyras.
Jausmas, jausminiai vertinimai – pagrindinė žmonių dėmesio surinkimo taisyklė.
Jausminis vertinimas – pagrindas. Įvykiai – antraeiliai ir nebesvarbūs. Reikalaujanti protinio darbo faktų analizė, jos pateikimas – tikrai ne socialinio tinklo gyvenimui. Čia žmonės ilsisi, ne dirba.
Todėl ir grupuojasi ne pagal informacijos rūšį, o pagal „išreikšto jausmo pliūpsnį“.
„Nežinau kodėl, bet jaučiu tai „tiesa“ – to visiškai užtenka komentuoti, piktintis, linksmintis. Socialiniai tinklai nebereikalauja protinių pastangų. Tik jausminių. Nuomonių lyderiui tereikia sukurti jausmą ir prašau – patiktukų armija ir jis jau „didvyris“.
Žinau faktą, primaišau jausmo. Viskas. Galima į veidaknygės burbulą leisti.
Štai čia ir reiktų sustoti.
Ties atsakomybe už tai ką rašai, kokį poveikį žmonėms, visuomenei, politiniam gyvenimui, veikiausia valstybei.
Ant pirštų galima suskaičiuoti nesavanaudžius žmones, kurie bando „žmogiškai“, ne sausa politikos ar mokslo kalba, veidaknygėje kalbėti kitiems apie įvykius ar gyvenimą.
Jausminis pasaulio „žinojimas“ šiame veidaknygės burbule – žmonių jausmų vandenynas, kurio bangos keliamos nuomonių „lyderių“.
O dabar panagrinėkime, kokie jausmai?
Kokių jausmų vandenynas šiuo metu talžo Lietuvos miestus, rauna namų stogus, verčia medžius, elektros stulpus.
„Lohotronai, kas ateina po jo, sorošėkai panikoje, žmogžudžiai su apykojėmis, Žemaitaičio byla – demokratija teisiamųjų suole, štai ką iš tiesų pasakė Žemaitaitis apie Landsbergio ordiną. Arba „Siaubas. Po Šimonytės reformų, pasmerkti tūkstančiai. Aukštas ir sau gražus nesakė „gana yra gana“.
Tai nesunkiai nuo kitų skiriami Rūtos laidų pavadinimai.
Imam dar.
Kita burbulo dominantė – Abraitis:
„Kada buvo paskutiniai lytiniai santykiai. Neverkite, prisiminkite nors apytiksliai?“, „Lietuvos gynybai vadovaujantys asmenys NEGALI būti skiriami iš besigydančių uždaro tipo psichiatriniam stacionare.“ „Delfi, Deimante, kodėl taip santūriai? Nupurto… Turėtų būti – apsivemsiu!“„Generole – juk turite generolienę? Generoliukus? Jums malonu, kad juos pamačiusiems 98% žmonėms pirmoji mintis – „o, čia to durniaus vaikai“? „Visvaldai, gal atleisk zelionobielymrebiatom – dings prakeiksmas?“
Kas čia buvo?!! Kas apskritai, po šimts pypkių, vyksta?!!
Tai tipiniai pavyzdžiai kaip kelti žmonėms psichinę ligą! Ir to pakanka žinojimui kas ir kokiomis taisyklėmis čia vyksta.
Šiuo metu tinkle eskaluojamas tik neigiamas Lietuvos matymas! Kuo daugiau PANIKOS, tuo daugiau patiktukų ir pasidalijimų. Kuo daugiau manipuliacijos žmonių pamatinėmis baimėmis, tuo platesnė įsibaiminusių auditorija.
Žmonės suvaromi lyg į gardą – Ukraina tai korupcija, anglosaksai, pardavė, viskas prapuolė, žūtys. Lietuva – parduota, išsivaikščiojus, mirštanti, kraujuojanti, palikta likimo valiai. Valdžia – viską išvogė, judai, sidabriniai, landsbergis, KGB.
Tame garde žmogus laikomas Rūtų, Abraičių, kitų smarkuolių nuolatinėmis panikos dozėmis, nieko bendra su faktų analize nebeturinčiais neigiamo jausmo pliūpsniais.
Gal būtų ir normalu, gal būt būtų galima užmerkti akis ir apie tai net nekalbėti. Na žmonės, na… baisiai čia.
Ne.
Šitas panikos vandenynas jau turi atitikmenį politikoje. Kuo daugiau sukeliama žmonių panikos, kuo daugiau baimių, daugiau sąmyšio, tuo baimėmis mintantis politikas galingesnis, įtakingesnis, tuo labiau nesivaržantis.
Politikas lyg antras panikos kėlimo ratas, maitinantis visu greičiu besisukantį pirmąjį – Rūtos ir Abraičių.
Rūta ir politikas maitina vienas kitą.
Vienoje žmonių baimių rato pusėje iš visų jėgų suka Rūta, Abraitis, kiti nuolat žmonių dėmesio reikalaujantys nuomonių lyderiai, kitoje pusėje iš visų jėgų sukti padeda be jokios atsakomybės prieš valstybę ir žmones, valdžios žmogus – politikas.
Politikas – Remigijus Žemaitais…
Lietuva dar neturėjo tokios galingos įsibaiminusių žmonių bangos atstovo Seime… gelbėtojo, šviesos riterio, bebaimio kovotojo už žmonių geresnį gyvenimą. O tokių gamtoje nebūna.
Ir tą įsisukusį beprotybės ratą jau reikia stabdyti.
Būtent tam kviečiama valdžios koalicinė taryba pirmadienį, Žemaitaičio retorikai, žmonių baiminimui aptarti. Būtent tam Skvernelis šaukia uždarą net viso Seimo posėdį kovo viduryje. Pateikti slaptą informaciją, nuraminti, susitarti. Panikai naikinti.
Ačiū už malonią provokaciją poniai Aušrai.
Gera diena šiandien, tiesa?
Nejuokingas komikas matuojasi išminčiaus mantiją.