Lyg netekę Lietuvos …
Ir vėliava mūsų, ir himną girdime, matome paradus valstybės dienos proga, tačiau kiek kartų patikrintas, todėl neapgaunantis jausmas, vos tik akis įsmeigus į tolį neduoda mums ramybės – kažkas ne taip…
Lietuvą matome, jaučiame, tačiau nebegirdime ir nebekalbame apie ją. Nešiojamės savyje nedrįsdami garsiai tarti – aš lietuvis, mano tėvai, seneliai, mano vaikai lietuviai, mano šeima lietuviška. Kai drįstantys būti lietuviu viešumoje išrodo keistuoliais, o žmogus su trispalve rankoje gatvėje ne švenčių metu valdžiai jau kelia tikrą nerimą.
Kodėl vis gerėjantis materialus gyvenimas neteikia lauktos ramybės ir laimės, o nuvijus mintis apie tai, išgyvename neįsisąmonintą iki galo vidinį priekaištą – ar išsivadavome tik tam, kad prarastumėme save?
Kas atsitiko po trisdešimties nepriklausomybės metų, kai dar gūdžiam tarybmetyje žilagalviai profesoriai pasikvietę apsilankyti pas save studentus pradėdavo tyliai dainuoti „Lietuva brangi“ ir įkvėpdavo dainai „žaliasnapį“, kylantį skrydžiui jaunimą. Rašau, nes pats tada dainavau dar nesuprasdamas kodėl tyliai ir kodėl dainuojant kažkas taip spaudė krūtinę. Kai vėliau tą pačią dainą jau drąsiai traukė dešimtys tūkstančių žmonių Vingio parke. Didžiuodamiesi, su ašaromis akyse.
O dabar, kai su kiekvienu valdžios sprendimu vis aiškiau jaučiame prarandą valstybę ir nerimastingai klausinėjame savęs vakarais, vaikome mintį lyg įkyrią musę – kodėl vis gerėjantis materialus gyvenimas neteikia lauktos ramybės ir laimės, o nuvijus mintis apie tai, išgyvename neįsisąmonintą iki galo vidinį priekaištą – ar išsivadavome tik tam, kad prarastumėme save? Papročius, ritualus, nacionalinę bendrystę – viską, dėl ko ir jaučiamės žmonėmis.
Nes pabandę rasti atsakymą ir įsijungę kokį žiniasklaidos kanalą pasiklystame dar labiau tame informacijos krioklyje, srūvančiame kiekvieną dieną iš visų įmanomų techninių priemonių, kol galų gale pasiduodame. Taip klaidžiodami diena iš dienos pasimetame, pametame artimus žmones, prarandame kaimynus, atmintį, tradicijas. Ir kai šios pamatinės žmogaus kiekvieno gyvenimo vertybės netenka reikšmės – pametame ir save.
Nes be nacionalinės tapatybės, šeimos, be susikurtų ritualų, tradicijų žmogus yra niekas.
Ir norint pradėti gyventi kitaip, sugrįžti į tuos istorinės lietuviškos gyvensenos rėmus, kuriuose jaučiamės saugūs ir tvirti, pirmiausia reikia susivokti šiandieninę bejėgišką būseną lemiančiuose procesuose ir įminti svarbiausią mūsų lietuviškos dvasios degradavimo priežastį – globalizmą.
Pats paprasčiausias globalizmo apibrėžimas – planetos mastu vykstanti tarptautinė politika, kuriame lemiamą vaidmenį vaidina kapitalizmas. Svarbiausiuoju tarptautinės politikos veikėju laikomi ekonominiai stambaus kapitalo interesai. Globalistai mano, asmeniniai sprendimai nėra svarbūs, nes jie negali paveikti visos sistemos, todėl globalizmas nekreipia dėmesio į atskirų individų veiksmus.
Dar viena ideologija, daranti žmones laimingais, be jų pačių sutikimo. Socializmas irgi toks buvo, tik skurdžius. Dabar viskas taip pat, tik kapitalizmo galios centrai veda į šviesų rytojų.
Iš čia ir bejėgystės jausmas. Šiame globalaus pasaulio laikotarpyje, anot politinės ideologijos įgyvendintojų – mūsų asmeniniai sprendimai nesvarbūs ir mes nieko nesprendžiame.
Ar bereikia sakyti, jog per kelis dešimtmečius globalizmo doktrinai per suaugusius su valdžia žiniasklaidos mechanizmus išplitus visuomenės tarpe, įsigyvenus į Lietuvos politinį – biurokratinį valdžios aparatą, mūsų rinktas aukščiausias politinis sluoksnis įtakojamas ne šalies piliečių, o mums nežinomų, nesuvokiamų galių, apie kurias viešai nekalbama.
Ir jei kas manęs paklaustų, kodėl rekordiškai didelis nepasitikėjimas politinėmis partijomis, kodėl pasitikėjimo dugne Seimas, žiniasklaida, atsakyčiau – globalizmo ideologiją įgyvendinantis Lietuvos politinis verslo elitas pasiekė savo jėgos viršūnę. Piliečiai – niekas, pinigai – viskas, o pasitikėjimas – nulis.
Daugelis mūsų ilgai nesuvokėme prieš ką pradėjome kristi ant kelių ir kokią kainą už tai mokame. Politikos filosofai aiškina, jog sąvoka „globalizmas“ atsirado apie 1995 metus, po Sovietų sąjungos žlugimo, liberalizmo euforijos išdavoje. Mąstytojai šį reiškinį nuosekliai išgliaudė ir pateikė svarbiausius jo tikslus:
Pirmas – nacionalines valstybes pakeisti viena rinka.
Antras – įvedamas vienas, vadinamasis industriniu, menas, viena kultūra. Kitaip tariant – kultūros amerikonizacija.
Ir trečias globalizmo veiksnys – deteritorizacija, kitaip tariant asmens prisirišimo prie tam tikros istorinės – kultūrinės Tėvynės sunaikinimas.
Kažkada sovietų okupacijos siautėjimo metais, globalizacija taip pat skaudžiai palietė netektimis šeimas, gimines, mūsų tradicinę gyvenseną
Visa tai Lietuvoje nusėdo vamzdžiais krantinėje, keistomis kompozicijomis parkuose už auksines kainas, trinkelizacijomis pereita per žmonių prisirištas vietas, geležiniais rėmais vietoj skulptūrų, cirką primenančiomis gėjų eisenomis, „kažkodėl mušamų ir persekiojamų“ moterų teisėmis, vaikų atiminėjimais, verkšlenimais dėl skriaudžiamų migrantų, stambaus verslo įsigalėjimu, švietimo ir gydymo „kolosalizacija“, jautrumo sufantazuotai lyčiai, gailesčiais juodbruviams migrantams, pačių milžiniška migracija … nebevardinsiu to kas kiekvieną dieną mirga mums valdžios pakišamos informacijos marmalynėje.
Paradoksalu, o juk kaip kažkada sovietų okupacijos siautėjimo metais, globalizacija taip pat skaudžiai palietė netektimis šeimas, gimines, mūsų tradicinę gyvenseną.
Ir jei galinga rytų šalis kažkada savo tvarką įvedinėjo durtuvu, dabar vakarų ekonominė galia galia Lietuvoje tvarką įvedinėja pinigais.
Todėl jau ilgą laiką aktualiu lieka pats svarbiausias lietuvybei klausimas – ar gebėsime pasipriešinti globalizmo ideologijos nešėjams, ar sustabdysime šį nepaliaujamą savęs atsisakymo procesą, kad vėl tapti tuo, kuo buvome šimtmečiais. Savimi.
Juolab, kai kurie filosofai teigia, jog mes gyvename jau pasibaigusioje globalizmo eroje, laiko tarpsnyje, kuriam dar pavadinimo nėra …
