Lyčių lygybės prieš įstatymą farsas prasideda. Pirmieji Stambulo konvencijos daigai, vadovaujant LGBT pirmūnams … Profesionalusis gėjus šeimoms toliau bando kišti „saulę” iš vakarų.
Klaidžiojančiai savo lyties fantazijose, aktyviai užsiimantys genderizmo įgyvendinimu Lietuvos teisės aktuose asmenys nusprendė, nepaėjus prastumti Stambulo konvencijai in corpore, sukišti į teisės sistemą ją dalimis.
Mes jau žinome, kad ES vertybinė politika – tradicinės šeimos naikinimas.
Lįsti į šeimą, nulytinti vyrą, moterį, atimti vaikus, abu vyrai – šeima, abi moterys – šeima, suteikti jiems normalius vaikus, paskui leisti vaikams keisti lytį.
Moralė, dorovė? O kam..
Priėmus šį teisės aktą, vyrai jau bus kalti tik gavus bet kokį pranešimą apie tai, kad buvo smurtas artimoje aplinkoje.
Buvo ar nebuvo, policija gali ir ima vyrą… buvo ar nebuvo teismo akyse jau kaltas , nes vyras… Kaltas, nes gimiau vyru ?
Mūsų mielosios, juk nuo to jūs netapsite laimingesnėmis, ar ne… kai mes tokį įstatymą tikrai traktuosime kaip kliūtį vesti …
VIEŠAS LIETUVOS VYRŲ KREIPIMASIS
DĖL DISKRIMINACIJOS IR ORUMO ĮŽEIDIMO
Nei vyrai, nei moterys nepaneigs, kad smurtas kaip reiškinys egzistuoja. Taip pat visi sutinkame, kad smurtą užkardyti ir stabdyti yra būtina. Bet tam būtina suvokti, įvardinti ir pašalinti tikrąsias smurto priežastis, o ne prisidengiant kova su smurtu siekti visai kitų tikslų.
Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime svarstoma nauja Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo redakcija diskriminuoja visus Lietuvos vyrus: žemina mūsų orumą, žeidžia garbę ir prigimtinį vyriškumą.
Visi vyrai a priori tapatinami su smurtautojais. Lietuvoje visų formų smurtas yra nusikalstamas ir jau šiuo metu galiojantys teisės aktai numato priemones, skirtas smurtą patyrusio asmens apsaugai. Smurtautojas įpareigojamas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu, nesiartinti, nebendrauti, neieškoti ryšių su savo auka. Tačiau siūlomoje naujoje įstatymo redakcijoje bandoma „prastumti” visiškai naujai konstruojamą teisinį institutą – apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį. Jis galėtų būti taikomas ne teismo sprendimu ar realios faktinės grėsmės atveju, o tik atskiro policijos pareigūno sprendimu, vien tik gavus pranešimą apie galimą smurtą artimoje aplinkoje. Kriterijumi taptų subjektyviai nustatoma smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizika.
Tokia skyrimo tvarka, kai asmens teisės apribojamos be teismo sprendimo, įstatyme išsamiai nenurodžius tokio ribojimo pagrindų, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Teisinis reguliavimas, leidžiantis apsaugos nuo smurto orderį taikyti bet kokioje situacijoje, esant bet kokiai (net ir menamai) rizikai ar jos laipsniui, neatitinka teisingumo ir proporcingumo kriterijų, pažeidžia esminius teisės ir teisėkūros principus, pamina pamatines žmogaus teises ir sukuria nepagrįstas prielaidas asmenims piktnaudžiauti tiek skundo padavimo, tiek orderio skyrimo galimybe.
Įstatyme bandoma „prastumti” naują „smurto lyties pagrindu” sąvoką, kuri remiasi Stambulo konvencijos ideologine nuostata. Taip a priori, be jokio teisėto teisinio pagrindo programuojamas dirbtinis, realiai neegzistuojantus lyčių konfliktas, specialiai siekiant supriešinti vyrus ir moteris. Tokiu būdu netolimoje praeityje visuomenės supriešinimui buvo pasitelkiama “klasių kovos“ tarp išnaudotojų ir engiamųjų doktrina. Tai leido daugybę nekaltų žmonių paversti „liaudies priešais”, juos tremti ir naikinti, iš esmės nesumažinant, o padidinant realų išnaudojimą.
Kodėl įstatymo projekte išskiriama tik viena smurto priežastis – lytis? Ar tikrai vyrai prieš moteris smurtauja tik todėl, kad jos yra kitos lyties? Lietuvai niekada nebuvo ir nėra būdingas požiūris, kad neva moterų padėtis visuomenėje yra žemesnė, ar kad vyrams leistina prieš jas smurtauti. Jau praėjusio amžiaus pradžioje Lietuvos moterys buvo gydytojomis, mokytojomis, Seimo narėmis, kuo negalėjo pasigirti dauguma Vakarų Europos valstybių. Šiandien nei vienas Lietuvos vyras nežiūri į moterį kaip į antrarūšę ar žemesnės klasės atstovę – jos užėmė ir užima aukščiausius valstybės ir didelių verslų postus, yra lygiavertės gyvenimo partnerės, gali pilotuoti lėktuvus, kurti įstatymus ar užsiimti kokia tik nori kita veikla.
Kodėl taip vadinami „kovotojai“ su smurtu nenori gilintis į tikrąsias smurto priežastis – alkoholizmą ir priklausomybes, skurdą, nedarbą, depresijas, visuomenės segregaciją ir dirbtinis supriešinimą? Ogi todėl, kad tada kažką realiai reikėtų valstybės gyvenime pakeisti, ko jie nei nori, nei sugebėtų. Agresija dažnai kyla dėl įtampų darbe, smurtinis bendravimas, trauminės patirtys, mobingas plačiai paplitę valstybinėse įstaigose. O kur dar nuolatiniai priekaištai ir neigiamos psichologinės patirtys šeimose, auklėjimo ir švietimo problemos, konfliktų sprendimo įgūdžių trūkumas ir kt. Bet kuris specialistas, dirbantis su krizines situacijas patiriančiomis šeimomis, patvirtins, kad ne intervencija, bet tik ankstyvoji prevencija yra vienintelis ir tikrasis ginklas kovoje su smurtu.
Tokiais planuojamais valdžios veiksmais esame diskriminuojami lyties pagrindu ir pažeidžiamas mūsų orumas. Argi Lietuvoje jau nebeliko mąstančių ir atsakingų politikų, kad visas problemas bandoma spręsti ieškant „atpirkimo ožio“? Ir bandant „prastumti” naujos redakcijos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, be kaltės kaltais norima urmu padaryti visus mus, Lietuvos vyrus.
Darius Trečiakauskas
Valdas Vižinis
Erikas Tamašauskas
