Kalba, sakyta prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto 2018 m. balandžio 25 d. vykusiame Tautos forumo mitinge „VU TSPMI – ne vienos tiesos institutas!“
Gerbiami susirinkusieji,
Šiandienos mitinge buvau pakviestas dalyvauti kaip TSPMI alumnas, čia studijavęs metu, kai naujoji institute vykdoma politika ėmė duoti pirmuosius savo vaisius. Negaliu ir neketinu kalbėti visų TSPMI absolventų vardu, tačiau žinau, jog nemaža jų dalis pritaria šio mitingo reikalavimams; keletą jų mačiau ir mitingo dalyvių gretose.
Prieš metus, dvidešimt jų pasirašė administracijai adresuotą laišką, kuriuo stojo ginti nepagrįstos ideologinės kritikos tuo metu sulaukusį profesorių Vytautą Radžvilą, ir prašė išlaikyti jo dėstomą ir išskirtinai svarbų kursą kaip privalomą Europos studijų magistro programos studentams. Nors sulaukėme mandagaus atsakymo, į mūsų raštą nebuvo nei įsigilinta, nei atsižvelgta. Jis buvo atmestas už mums uždarų durų, o apie sprendimą post factum buvome informuoti tik pakartotinai pasiteiravę atsakymo. Tačiau šiandienos mitingas yra ne apie tai. Profesoriaus Radžvilo atvejis tėra vėliausias ir galimai ryškiausias simptomas daug gilesnės ir sudėtingesnės sisteminės problemos, kurios sprendimo šiandien ir susirinkome reikalauti.
Prieš gerą dešimtmetį TSPMI buvo visuotinai gerbiamas, net prestižiniu laikomas VU padalinys. Šis statusas buvo pelnytas, turint galvoje, kad joks kitas VU fakultetas nebuvo toks kritiškai svarbus Lietuvos valstybės išlikimui, politinei brandai ir nacionaliniam saugumui. Tuo metu TSPMI administracija dar stengėsi atitikti tokio statuso keliamus reikalavimus, ir tas pastangas jautė kiekvienas TSPMI studentas, tarp jų ir aš pats. Daugelyje mūsų tai mažų mažiausiai žadino politines ambicijas, o kai kurių širdyse puoselėjo ir pareigos jausmą vieną dieną pateisinti mums keliamus lūkesčius.
Tačiau per kelis pastaruosius metus institutas begėdiškai apleido tokias pastangas, greit prarasdamas turėtą statusą ir tapdamas pajuokos objektu ne tik dalies akademinės bendruomenės, bet ir viešojo sektoriaus akyse. TSPMI administracija pamiršo, kur turi glūdėti instituto prioritetai, ir kieno interesus turėtų atitikti jos vykdoma politika; ji apleido savo pareigą valstybei. Išduotas laisvos rinkos ideologijai, institutas pats tapo „krepšelių“ rinkos įkaitu.
Tačiau jo administracija, tarytum apimta Stokholmo sindromo, ir toliau valdo jį ne kaip valstybinio universiteto padalinį, o globalią universalinę parduotuvę. Apie siaubingas to pasekmes studijų kokybei geriausiai byloja faktas, kad studentų priėmimui keliamų reikalavimų kartelė vos per dešimtmetį buvo nuleista kone dvigubai. Nepriklausomai nuo tikrųjų administracijos motyvų, dabartinė TSPMI valdymo kryptis veda institutą į neišvengiamą pražūtį, o paskui save tempia ir Lietuvos valstybės politinę ateitį.
Šiandien institutas brandina ne patriotišką Lietuvos elito kartą, o tik specialistus, turinčius ribotą paklausiausių techninių žinių rinkinį, abejingus politikai ir stokojančius kritinio mąstymo, kurio ugdymu savo reklaminiuose lankstinukuose taip mėgsta girtis institutas. Apie vis smunkančią studijų kokybę byloja ir ilgas sąrašas kompetentingų dėstytojų, kurie per pastaruosius kelerius metus buvo be jokių skrupulų priversti palikti institutą; užjaučiu jaunesnius studentus, neturėjusius galimybės mokytis iš šių žmonių. Neįtikėtinai ironiška, kad kai kurie studentai, net neįsivaizduodami, kokios studijų kokybės neteko, šiandien aršiai reiškia pasitenkinimą esama jų būkle.
Turint visa tai galvoje, tampa aišku, kad šis mitingas buvo neišvengiamas. Tiesą sakant, stebiuosi, kad jis neįvyko anksčiau. Gerbiami susirinkusieji, dėkoju už jūsų dalyvavimą, ir kviečiu jus priminti TSPMI administracijai apie jos apleistą pareigą valstybei ir visiems mums.
Baigęs kalbą, V. Žemgulys kreipėsi į TSPMI direktorių R. Vilpišauską, ragindamas jį susitikti su mitingo dalyviais ir parodyti geresnį pavyzdį, nei parodė tai padaryti atsisakęs VU rektorius A. Žukauskas. Jis taip pat pastebėjo, kad susirinkusio mitingo faktas gali būti traktuojamas kaip aiški instituto direktoriaus nekompetentingumo pasekmė.
