Valstybė ir valdžia – nėra tas pats

Užrašė Olava STRIKULIENĖ

Valstybės dieną žmones apima dvejopi jausmai. Vieni, nusivylę valdžia, nemato jokios priežasties, kodėl turėtų labai džiaugtis, jog kadaise, 1253 m. liepos 6 d. buvo karūnuotas Mindaugas. Kiti džiaugiasi ne valstybe, bet papildoma nedarbo diena. Bet ar teisinga mintyse suplakti savo valstybę ir jos valdžią į bendrą kokteilį?

Filosofas, publicistas Vytautas RUBAVIČIUS irgi pastebi šį valstybės ir jos valdžios sutapatinimo fenomeną:

„Valstybė žmonių akyse vienaip ar kitaip tapatinama su valdžia. Čia viena pagrindinių aplinkybių, ko gero, yra ta, kaip žmonės žiūri į valdžios veikimą. Ar valdžios veikimas stiprina valstybę ir kaip politikai šį stiprinimo vaidmenį atlieka.

Žmonės mato ne vienerius metus, kad valdžia valstybę silpnina. Aišku, ne taip jau tiesiogiai, bet vyrauja tokia ideologija, kad valstybės kada nors nunyks, apmirs. Iš pradžių ekonomistai, visokie laisvų ekonominių rinkų specialistai, diegimo, pinigų plovimo ideologai įrodinėjo, kad valstybės kliudo laisvai rinkai, todėl kuo mažiau yra valstybės, tuo daugiau yra rinkos laisvės. Jau išgyvenome tą metą, bet ir kiti politikai, tie, kurie ES ideologiją įgyvendina, genderizmą – jie taip pat mano, kad valstybės ES neturi ateities Kuriamas viršvalstybinis darinys, o valstybė esą yra atgyvena, valstybės nunyks. Mes klausomės ir matome, kad mūsų valdžia iš esmės tos politikos laikosi. Tik anksčiau valstybė trukdė laisvai rinkai, o dabar teigiama, kad ES raidoje valstybė yra atgyvena ir jinai nereikalinga.

Bet tuomet Ukrainoje karas prasidėjo ir visi pamatė, kad valstybė yra svarbi, reikalinga. Nes jei valstybė nesvarbi, ką čia žmonės turi ginti? Teritoriją? Nebus tos, bus kita, galima išvažiuoti į kitą teritoriją. Kovoti, mirti dėl teritorijos? Dėl kažkieno privačių teritorijų? Dėl privatizuotų miškų, atiduotų įvairioms užsienio korporacijoms iškirsti? Dėl ko mirti? Dėl to? Nesąmonė! Žmonės žūsta, aukojasi dėl Tėvynės, dėl Gimtinės, nes tai sieja su savo šeima, su savo Tauta.

Bet žmonės mato, kad dabar ir tautos nereikalingos valdžiai. Tautiškumas vadinamas XIX a. atgyvena, romantizmu, atsilikėlių mentalitetu. Jau kuo tik politikai neišvadino tų žmonių. Bet Ukraina parodė, kad krizinių iššūkių sąlygomis valstybė yra pagrindinė veikėja, pagrindinis ideologinis veiksnys. Būtent valstybė sutelkia žmones bendriems siekiams.

Bet ką dabar daryti ES? Ukrainai padeda valstybės. Pasipriešinimas Rusijai, Ukrainos apginklavimas irgi vyksta valstybių lygmeniu. Visos valstybės dėl Ukrainos turi savo atskirus scenarijus, o jie kuriami atsižvelgus į savo valstybės žmones. Tad ES vėlgi reikia praregėti ir daug ką permąstyti. Pavyzdžiui, valstybių saviniekos ideologiją. Ją reikia išmesti į ideologijų šiukšlyną.

Daugeliui kyla valdžios tapatinimo su valstybe problema. Ne visi turi laiko gilintis, ką reiškia valstybė, bet žmonės mato realius rezultatus. Švietimo sistemos byrėjimą, sveikatos apsaugos byrėjimą. Kaip galima galvoti apie valstybę, jei švietimo sistemoje nėra valstybingumo supratimo? Žmonės iš mokyklos išeina neturėdami supratimo apie valstybę ir Tautą.

Dabar kalbama apie „pilietinę visuomenę”, tačiau ne piliečiai steigia valstybes, bet tautos. Būtent tautos. Tas supratimas turi būti plėtojamas, įtvirtinamas kaip ir valstybingumo nuovoka, jausena, o kartu su šia jausena bus ugdomas ir patriotiškumas.”

Etnologė Gražina KADŽYTĖ, paklausta, ar išmintinga tapatinti valstybe su valdžia, atsakė:

„Pirmiausia reikia sakyti, kad mes švenčiame Lietuvą nuo karalystės laikų iki dabartinės respublikos. Tai svarbiausia. Tai gražūs dalykai. Visi turėtume įsisąmoninti, kad mes ateiname iš labai toli.

Aš visada savo studentams, o ir mokinukams sakydavau: ispanai savo karalyste giriasi, anglai giriasi, ir mes skaitome publikacijas, ką veikia jų karalienė. Bet mes irgi turėjome karalystę.

Kai tai užsieniečiams pasakome, tai jau tampame įdomesni – o, ir jie karalystę turėjo! Taip, mes turėjome ir karalystę, ir Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, Lietuvos pirmąją respubliką, dabar turime Lietuvos antrąją respubliką. Tai yra mūsų. Tai yra gražu. Ir šito neįmanoma supainioti su valdžiomis ar valdžiukėmis, kaip dabar kartais pasakoma.

Žinote, aš jau esu iš tos kartos, kuri matė, kaip gimsta švenčių tradicijos, kaip istorikai rado tą Mindaugo karūnavimo datą. Sumanymas buvo, kad Valstybės dieną visi miestai ir miesteliai, kurie turi herbus, su savo vėliavomis susirinktų, suplauktų į sostinę ir čia sveikintų vieni kitus. Bet staiga jauni, šaunūs vyrai pasiūlė puikų dalyką. Kad lietuviai, nesvarbu, kur yra pasaulyje, devintą valandą vakaro sustoja lauke, nesvarbu, du ar trys, ar dvidešimt trys, ar visas šimtinis pulkas – ir sugieda Lietuvos valstybės himną. Ir tai yra gražu.

Gal prieš kokį dešimtmetį, kai buvo eilinis Baltijos šalių folkloro festivalis „Baltica”, buvau Rygoje. Vakare reikėjo žygiuoti į kitą Dauguvos upės krantą, kur vyko koncertas. Visi sustojo, jau reikia duoti ženklą žygiuoti, o lietuviai šaukia:„dar ne! Palaukite dvi minutes! Dar mums reikia sugiedoti savo himną!”. Sustojome, sugiedojome. Visi žiūri – oho!

O apie amžinai niurzgiančius, nepatenkintus taip pasakysiu. Žinote, jei kuris snukeliu susuktu nuo gimimo, tai tik plastinė operacija gali ištaisyti”.

Jei nebus tiesioginio oro pavojaus, Ukrainos lietuviai kartu giedos „Tautišką giesmę”

Daugiau kaip 40 metų Kijeve gyvenanti Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova pabrėžia, kad lietuvių solidarumas tapo stipriu pavyzdžiu, kaip svarbiu metu galima greitai susitelkti ir konkrečiais darbais prisidėti prie bendro tikslo siekimo.

„Nors esame nedidelė tauta, jau daug kartų įrodėme, kad sugebame imtis lyderystės ir įgyvendinti drąsiausias iniciatyvas – tai suteikia palaikymą ukrainiečiams ir padeda jiems išlaikyti aukštą kovinę dvasią, – pasakoja D.Makarova. – Lietuvių gebėjimas susitelkti jau daugelį metų ukrainiečiams yra solidarumo pavyzdys. Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje lietuvių finansinė parama, prieglobstis pabėgėliams, lėšų rinkimas ginkluotei, kreipimasis į didžiųjų pasaulio valstybių vadovybes ir piliečius mobilizuoja daugelį pasaulio šalių įsitraukti į pagalbą.”

Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkės teigimu, jei nekils tiesioginio oro pavojaus, „Tautiškai giesmei aplink pasaulį” Valstybės dieną Ukrainos lietuviai tradiciškai susirinks „Ukrainos ir Lietuvos draugystės skvere” prie Sofijos Soboro.