Dalia BYČIENĖ
Ko reikia, kad valstybė klestėtų? Nedaug. Tik įsiklausyti ne iš svetur svetimomis kalbomis sklindančius žodžius ir pavyzdžius, o išgirsti savo šalies šviesulių žodžius. Sveikindamas 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybę paskelbusią Lietuvos Respubliką Vydūnas yra pasakęs: „Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti.“
– Ateinančiais metais minėsime Vilhelmo Storosto-Vydūno gimimo 150-ąsias metines. Gal klystu, bet rodosi, kad artėjanti sukaktis daugiausia rūpi tik Mažosios Lietuvos ir Vydūno kūrybinio palikimo tyrinėtojams, o ne pačiai valstybei? – klausėme filosofo, literatūrologo, Mažosios Lietuvos kultūros ir Vydūno kūrybos tyrinėtojo, Vydūno draugijos garbės pirmininko dr. Vaclovo BAGDONAVIČIAUS.
– Gaila, kad valstybė nėra ryžtingai pasukusi reikšmingiausių žmoniškumą pirmon vieton keliančių vertybių link. Tos vertybės, tiesa, nėra atvirai neigiamos, net deklaruojamos, bet kad jomis besąlygiškai būtų grįsta valstybės institucijų veikla, nepasakysi. Toje veikloje jos tarsi nukišamos užkampin, elgiamasi, tarsi jų nebūtų, o kai kas nors jas primena, į tą priminusįjį žiūrima šnairiai. Netgi mūsų Konstitucija ir himnas, sprendžiant valstybės reikalus, nėra tie įsakmūs teisiniai ir moraliniai sargai, kurie neleistų nukrypti nuo pamatinių visuomenės bendrabūvio principų. Jeigu tokia orientacija būtų aiškiai jaučiama kaip esmingiausiai įprasminanti tautos ir valstybės egzistenciją, Vydūnas galėtų būti puikus pagalbininkas. Kad tokį klodą – Vydūno išmintį – turime, ne tik yra ne kartą aiškiai pasakyta, bet ir nuolat primenama. Todėl tie, kurie analizuoja Vydūno fenomeną ir atidžiau žvelgia į jo paliktos išminties klodus, labai aiškiai mato, kokio aktualaus reikšmingumo mūsų laikams juose esama. Artėjanti sukaktis galėtų būti puiki proga tam atvėrimui. Tačiau tie, kurie vairuoja valstybės laivą, nei to aktualumo, nei didesnio tų klodų atvėrimo būtinybės nelabai teįžvelgia, nelabai klausosi tų, kurie bando savo jėgomis tą aktualumą ryškinti. Kamuoja negera nuojauta, kad nors iškilmės įvyks ir gražūs pagarbos žodžiai Vydūnui bus jose pasakyti, net paminklų jam atsiras gal ne vienas, vydūniška išmintis ir vėl nelabai tebus naudojama ryškiau nušviesti tolesnį mūsų valstybės kelią žmoniškumo kultūros link. To buvo tikėtasi po iškilmingo Vydūno palaikų perlaidojimo Lietuvai tapus laisvai. Tikėtasi, bet nusivilta.
Vydūnas tik nepriklausomoje Lietuvoje pradeda legaliai grįžti į tautos sąmonę, niekas nedraudžia entuziastams jį propaguoti, bet ir neskatina. Nors to skatinimo kaip ir nėra, Vydūnas jo gerbėjų dėka, šiaip ar taip, bent yra daug žinomesnis negu netolimoje praeityje ir netgi labiau už tuos kūrėjus, su kuriais seniau bent mokyklose supažindinama buvo.
– Tėvynės sąvoka, atrodo, praranda savo vertybės prasmę. Išsižadėti Tėvynės dėl sotesnės duonos daugeliui nebeatrodo išdavystė.
– Išdavystė būna tada, kai sulaužoma priesaika, kai dėl akivaizdžiai savanaudiškų motyvų atsižadama to, ką iš visos širdies branginai ir mylėjai, kam prisiekei ištikimybę, žodžiu, kai dėl ilgesnio pinigo spjauni į nuoširdžiai išpažintas vertybes. Žvelgdami į dabartinę pajėgiausių darbingų tautiečių kartą (maždaug 25-50 metų), matome, kad jos dalis atkūrus nepriklausomybę tik įžengė į brandą, kita dalis dar tik augo ir formavosi, o dar kita buvo ką tik gimusi. Faktiškai ta jau kelis amžiaus tarpsnius apimanti karta buvo toji, kuriai iš tėvų ir senelių reikėjo perimti laisvę atgavusios valstybės kūrimą. To kūrimo metu turėjo būti iš dar tebesidarbuojančių tėvų perimtas ir papildomas vertybių krepšelis, naujai formuojama jų sistema. Tačiau to kūrimo metu ne kažin kiek dėmesio buvo skiriama fundamentaliųjų dvasinių vertybių puoselėjimui ir jaunosios kartos ugdymui jų dvasia. Buvo formuojama nauja ekonominė ir socialinė valstybės sankloda, kuriama politinė jos valdymo struktūra, o kultūra taip ir liko periferiniame jos interesų pakraštyje. Čia toji kultūra liko ir dabar. Vertybinėje visuomenės orientacijoje svarbiausią vietą užėmė vartotojiškoji kryptis, kurią uoliai diegė ir tebediegia globalizacijos strategai. Jų dėka Tėvynė ir jos meilė tikrai nebuvo tarp jaunajai kartai ugdytinų vertybių. Tie, kurie pateko prie valdžios svertų, pirmiausia ėmė rūpintis savo, o tik paskui tautos gerove. Nelabai jie rūpinosi, kad tai gerovei kurti būtų pajungtos pačios tautos, ne valdžios struktūrose triūsti likusios jos šviesuomenės bei joje augančio jaunimo galios. Dar daugiau: nemažai Tėvynei nesavanaudiškai pasitarnauti norinčių entuziastų (tarp jų ir iš jaunimo) tiesiog buvo atstumti kaip nereikalingi, jų gražios iniciatyvos nuvertintos. O valdantieji juk veikė valstybės vardu, naudojosi tautos suteiktais įgaliojimais. Besiformuojantis žmogus jautėsi atstumiamas būtent valstybės. Taip radosi nusivylimas, nereikalingumo savoje valstybėje jausmas, o raginimai neprarasti patriotiškumo ėmė skambėti kaip demagogija. Norisi, kad jaunimas būtų pasiaukojantis, ištvermingas, atkaklus, ryžtingai kovojantis su rutina ir blogybėmis. Bet tapti toks jis turėjo būti orientuojamas, skatinamas, jis turėjo matyti gyvus tokių savybių įkūnijimo pavyzdžius. Tačiau jam buvo įdiegta tik kovos už savo individualų būvį ideologija. Tame būvyje svarbu ne tik materialūs dalykai.
– Tauta atsikovojo laisvę, bet ar sugeba ja naudotis?
– Visi matome: nesugeba, t.y. mes patys nesugebame, nes nelabai suprantame, kas toji laisvė savo esme yra. Čia puikiausiai galime pritaikyti Vydūno įžvalgas apie laisvę anuometinėje Lietuvoje. O jis sielojosi dėl to, kad tauta, eidama pasiektos laisvės keliu, deja, nebuvo vieningai susitelkusi savo tikrajam laisvėjimui – dvasinės kultūros ugdymui, kūrybos galių stiprinimui, žmoniškumo reiškimuisi. Mąstytojui atrodė, kad pati valstybės orientacija į ekonomikos stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas būtent šiose sferose pasivyti kitas tautas esanti vienapusiška, jos neatsveria su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis tautos augimas, jos kultūros raiška. Valstybės gyvenime daug kur toną duodančios ne žmogiškosios stiprybės, o silpnybės – savanaudiškumas, garbės troškimas. Mąstytojas buvo įsitikinęs, kad ne visai geros Lietuvos gyvenimo apraiškos didele dalimi esančios susijusios su neteisingai suprasta laisve. Toji laisvė įsivaizduota kaip laisvė daryti daug ką nevaržomai, leisti laisvai reikštis bet kokiems polinkiams, norams, silpnybėms ir nejaučiant atsakomybės. Tokią laisvę Vydūnas pavadino „nepriklausomybe paviršiaus dalykuose“. „Mums rodosi, kad mūsų tauta laisva. Ir nuolat girdime sakant, ji nepriklausoma. Bet skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios, laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jeib ją įgijus“ – tokį klausimą kėlė Vydūnas nepriklausomybės penkmečiui paminėti skirtame straipsnyje. Ar nėra tas klausimas aktualus mums, jau nebe penkeri, o dvidešimt septyneri metai „tebesidžiaugiantiems, kad nebesame vergai“?
– Tautiškumas daugeliui asocijuojasi tik su tautiniais drabužiais, liaudies sutartinėmis, sueigomis ant piliakalnių, reikšmingų švenčių prisiminimas. Kokia yra giluminė tautiškumo esmė?
– Tokias tautiškumo apraiškas dar pačioje XX a. pradžioje ir Vydūnas traktavo kaip paviršutiniškas, mažareikšmes, jei jomis besidžiaugiąs žmogus neturi gelminės tautinės gyvasties pajautos. Apie tai – viena iš fundamentaliųjų jo dramų „Probočių šešėliai“. Tautą tiek šioje dramoje, tiek jos sampratai skirtuose filosofijos veikaluose „Mūsų uždavinys“ bei „Tautos gyvata“ mąstytojas apibūdina kaip turinčią ne tik empirinę sociume besireiškiančią, bet ir transcendentinę būtį. Pasak Vydūno, stiprindamas savo tautą, žmogus stiprinąs tą organizmą, kurio ląstelė jis pats yra. Nuostabiausiai tauta savo ypatingą žmoniškumo atspalvį parodanti kalboje, kuri esanti „vyriausioji žmonių apsireiškimo priemonė“, tiesiogiai tarnaujanti visoms pagrindinėms žmoniškumo įkūnijimo formoms. Kalba esanti pirmiausia mąstymo reiškimo priemonė ir nuo jo labiausiai priklausanti. Savo sąskambiu su tuo, kas ja siekiama pasakyti, kalba prilygstanti meno kūriniui. Išmoktoji ne sava kalba tegalinti išreikšti tik žmogaus paviršių, bet ne gelmę. O gelminiai dvasiniai dalykai esantys suaugę su tauta. Taip Vydūnas aiškino tautiškumo esmę. Nebūtinai turime visiškai sutikti su tuo aiškinimu, tačiau jis gana įtaigiai ragina į tautą žvelgti ne paviršutiniškai, o suvokti šį fenomeną kaip gyvybiškai svarbų mūsų žmogiškosios būties raiškai ir jos prasmingumui. Vydūniškoji tautos samprata dėmesio verta dėl savo originalumo.
– Ar sparčiai nykstanti tautinė savivertė nekelia grėsmės valstybės pamatams?
– Atsakant į šį klausimą, norisi retoriškai paklausti: kas gi, jei ne tautinės savivertės pajauta, buvo pagrindinis stimulas prieš šimtą metų skelbiant Nepriklausomą Lietuvos Respubliką, partizanams dėl jos guldant galvas pokario rezistencinėje kovoje, kylant 1988 m. Sąjūdžiui, džiaugsmo ašaromis pasitinkant Kovo 11-osios Aktą, kraujo antspaudu jį patvirtinant 1991 m. sausį? O išsekus tai savivertei grįšime į tą būvį, iš kurio išsiveržėme: tikrai neteksime jei ne „paviršiaus dalykų“, tai esmingosios oraus žmogaus laisvės.
Dėkojame už objektyvius komentarus ir pastabas. Daugiau skaitykite: www.pozicija.org
