Grynieji pernelyg dažnai ir visiškai nepelnytai vaizduojami kaip atgyvenusi visuomeninė blogybė, pastebi Lietuvos vartotojų organizacijų aljansui priklausančių asociacijų atstovai. Taip yra todėl, kad viešąjį diskursą finansų temomis formuoja gerai apmokami bankuose dirbantys analitikai ir pačių bankų išlaikomi viešosios informacijos sklaidos centrai. Bankų skleidžiamą propagandą, kuri remiasi vienpusiškai pateikiama žinute apie neva greitą „atgyvenusių grynųjų“ baigtį, vartotojų atstovai vadina „buka“ ir siūlo jai atsispirti pasitelkiant faktus.
Populiarus bankų peršamas stereotipas apie mūsų visuomenės neva ženklų atsilikimą, keičiant grynuosius naujomis atsiskaitymų formomis, taip pat neišlaiko kritikos, paprasčiausiai palyginus Lietuvą su kitomis ES šalimis.
„Skaičiai rodo, kad lietuviai bankinėmis kortelėmis naudojasi vidutiniškai tiek pat, kiek ir kitų Europos šalių gyventojai, pavyzdžiui, net kiek daugiau negu vokiečiai ar italai, ir šiek tiek mažiau kaip airiai ar ispanai. Mūsų mokėjimų kortele sumos rodiklis – 13,3 proc. nuo BVP – yra arti eurozonos vidurkio, kuris sudaro 14,8 proc. BVP. Taigi nesame atsilikėliai, kaip kad bandoma mums „įkalti“ į galvas. Panašu, kad bankai riboja žmonėms galimybes naudotis grynaisiais pinigais – masiškai uždaro bankų skyrius, nebeteikia paslaugų grynaisiais, didina įkainius už paslaugas grynaisiais pinigais – vedini labai egoistinės paskatos siekti pelno iš tarpininkavimo žmonėms atsiskaitant už prekes ar paslaugas“, – sako Lietuvos bankų klientų asociacijos generalinis direktorius Rūtenis Paukštė.
Vartotojų organizacijų atstovai pažymi patys tikintys negrynųjų atsiskaitymų nauda. Tačiau, jų nuomone, vartotojams skatinti reikalingos ne bizūno, o meduolio principu pagrįstos priemonės. „Naudojimąsi elektroniniais pinigais reikia skatinti rodant jų privalumus, o ne blokuojant galimybes naudotis grynaisiais. Grynieji turi likti vartotojų piniginėse, jei toks pačių vartotojų pasirinkimas. Pavyzdžiui, atokiuose Lietuvos kampeliuose gyvenantiems senyvo amžiaus žmonėms elektroniniais pinigais naudotis nėra daug galimybių, ką jau kalbėti apie jų gebėjimą apsisaugoti nuo kibernetinių sukčių. Nepaisant to, naudojimasis elektroniniais pinigais yra pažangi ir skatintina atsiskaitymo forma. Tačiau – tik viena iš formų, o ne vienintelė forma“, – pabrėžia LBKA vadovas.
R. Paukštė įsitikinęs, kad elektroniniai mokėjimai prekybos vietose įgautų didesnį mastą, o grynieji liktų atsarginiu, o nebe pagrindiniu, mokėjimo variantu, jei nebenaudoti grynųjų būtų suinteresuoti tiek pirkėjas, tiek ir prekybininkas – tai yra, jei jie abu jaustų tokio atsiskaitymo naudą.
„Graudu žiūrėti, kaip šiame elektroninių ryšių amžiuje pamainos pabaigoje kasininkas vis dar pildo kasos aparato žurnalą, kuris po to saugomas kaip švenčiausia relikvija buhalterių seifuose. Tokios atgyvenusios senai praėjusių laikų praktikos jau galėtų nugrimzti į nebūtį ir užleisti vietą modernioms sistemoms“, – R. Paukštei antrina asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vykdomasis direktorius Kęstutis Kupšys.
Jo manymu, naujose elektroninėse pirkimo-pardavimo sandorių apskaitos ir kryžminio patikrinimo sistemose, kurių diegimą Lietuvos verslo įmonėse skubina Valstybinė mokesčių inspekcija, turėtų būti gana paprasta įvesti ir vieną kitą konstantą, rodančią nuolaidą abiems sandorio pusėms – pirkėjui ir pardavėjui, kai sandoris su galutiniu vartotoju vyksta per kasą.
„Tarkime, prekybininkas sutaupytų 1 procentinį punktą nuo mokėtino PVM, jei apmokėta ne grynaisiais, o pirkėjas gautų gyventojų pajamų mokesčio nuolaidą kortele apmokėtos sumos daliai“, – aiškina vartotojų atstovas K. Kupšys. – „Jei kalbama apie mokesčių atskaitas už namų ūkio darbų samdymą, tai kodėl gi neužsibrėžti aukštesnio tikslo – mažinti grynųjų, o kartu ir šešėlinės ekonomikos mastą pasitelkus mokestines paskatas už elektroninių pinigų panaudojimą? Sutaupytas procentinis PVM mokesčio punktas – jau didelė paskata prekybininkui investuoti į mokėjimų terminalo išlaikymą“.
Valstybė, sukurdama tokias paskatas, pradžioje rizikuoja nesurinkti nedidelės dalies mokesčių, tačiau tą kompensuoja ženkliai išaugusiomis pajamomis vėliau, kai vartotojai pajunta elektroninių atsiskaitymų naudą. Mažėjant atsiskaitymų grynaisiais – mažėja šešėlinė ekonomika, nes daugiau sandorių apskaitoma ir atsekama. „Tačiau to turi būti siekiama ne draudimais, pavyzdžiui, varžant grynųjų naudojimą, uždedant sandorio grynaisiais „lubas“ ir panašiomis priemonėmis. Geriau veikia skatinimo priemonės, suteikiančios vartotojui apčiuopiamą negrynųjų naudojimo naudą. Ir tikrai neveikia buka bankininkų kartojama propaganda, lietuviams kalanti į galvą, esą grynieji yra atgyvena ir turime eiti Švedijos keliu (kartu nutylint, kad Švedija yra bene vienintelė šalis pasaulyje, svarstanti gana radikalią visiško grynųjų atsisakymo galimybę). Žmonės jaučia bankų skleidžiamų žinių falšą, vis dar vertina grynųjų privalumus, ir netgi sąmoningai lieka prisirišę prie grynųjų, norėdami nuo bankų priklausyti kuo mažiau“, – pažymi asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vadovas.
K. Kupšio nuomone, pasisemti negrynųjų mokėjimų skatinimo patirties valstybės mokesčių rinkėjai ir politikos formuotojai gali kad ir iš Pietų Korėjos. Šioje šalyje jau prieš du dešimtmečius įvesta mokesčių paskatų atsiskaitantiems elektroniniais pinigais sistema įrodė savo efektyvumą. Panašių bandymų, per PVM nuolaidą, esama ir Brazilijoje, Kolumbijoje, Argentinoje. „Gal šios Lotynų Amerikos šalys atrodo pernelyg nutolę pavyzdžiai dėl kitokios kultūrinės terpės ir gyventojų mentaliteto, tačiau Pietų Korėja – labai realus, sektinas pavyzdys“, – mano vartotojų gynėjas. Pasak K. Kupšio, Korėja nuo kitų šalių atsiplėšė dar prieš dešimtmetį: jau 2007 metais atsiskaitymų kortele vertė šioje šalyje siekė apie trečdalį bendrojo vidaus produkto. O naujausiais, 2016-ųjų metų duomenimis, šis rodiklis jau siekia net 47 proc. BVP (palyginimui – Vokietijoje 8 proc., Belgijoje 19 proc., JAV 32 proc., net Švedijoje – tik apie 23 proc.). Korėjos schemos efektas vertinamas maždaug 1 mlrd. eurų papildomai gautų (neto) pajamų į biudžetą.
Bulgarija taip pat leidžia pajamų deklaravimo metu iš mokėtino pajamų mokesčio atimti 1 procentą pirkinių sumos, jei mokėta elektroniniu būdu, tačiau riboja tą paskatą uždėdama metines 500 levų (apie 255 eurų) sumos „lubas“. Šioje ES narėje veikia ir kitas apribojimas: valstybė nustatė, kad jei pilietis nori pasinaudoti lengvata, jo per metus elektroniniu būdu išleistų pinigų suma turi sudaryti ne mažiau kaip 80 proc. darbo pajamų.
