Vengrų politologas: Laikas pakalbėti apie „Huxit”

Skirmantas AUŠRYS

Vengrijos politologas bei filosofas Tamašas Fricas (Tamas Fricz) dėlioja argumentus – reikėtų Vengrijai trauktis iš ES ar vis dėlto pasilikti? Vertinant visumą, labiau nusveria pasitraukimo argumentai.

Žinau, kad tai tabu, bet kažkas turi užrašyti šį žodį pirmą kartą ir nebūtinai, kaip atgrasymo priemonę: „Huxit” – savanoriškas, suverenus Vengrijos išstojimas iš ES. Ar tikrai reikia „Huxit”, ypač po precedento neturinčių koordinuotų ES ir Vakarų išpuolių prieš Vengrijos vaikų apsaugos įstatymą?

2021 m. vasarą atėjo laikas rimtai apsvarstyti galimą pasitraukimą iš valstybių aljanso, kuris kraujuoja tūkstančiais žaizdų, demonstruoja imperijos požymius ir su Rytų bei Vidurio Europos valstybėmis narėmis elgiasi itin arogantiškai. Pasiekėme skiriamąją liniją: globalistinis finansinis elitas ir jo kontroliuojamos ES institucijos – Komisija, Parlamentas, Teisingumo Teismas ir iš dalies Europos Vadovų Taryba – yra pasiryžę mus pamokyti, nubausti, jei nesiimsime jų nurodytų veiksmų. O svarbiausia priemonė, žinoma, yra pinigų skyrimas. Būtent tai pasakė viena iš Komisijos pirmininko pavaduotojų Katarina Barli (Katarina Barley), kad tokias atskilusias šalis kaip Vengrija ir Lenkija reikėtų marinti badu, nutraukiant finansinę paramą.

Kokie yra argumentai „už” ir „prieš” pasilikimą? Verta tai išnagrinėti politiniu, ekonominiu, kultūriniu ir kariniu požiūriu. Politiniu požiūriu pasilikimo ES argumentas yra tas, kad narystė ES kiekvienam Vengrijos piliečiui gali suteikti gerą jausmą, kad jis yra išsivysčiusių, demokratinių Vakarų, grindžiamų laisvų tautų aljansu, dalis, ko mes visada norėjome ir ką pagaliau pasiekėme po keturiasdešimties komunizmo metų. Būti vienos pažangiausių pasaulio bendruomenių dalimi yra ypatinga patirtis, kurios galima atsisakyti tik po penkiolikos metų dėl labai svarių ir įtikinamų priežasčių.

Kyla klausimas, ar šiuo metu yra tokia stipri ir įtikinama priežastis?

Mano atsakymas: taip. Tai, kad trokštamos valstybių sąjungos prioritetai radikaliai pasikeitė ir globalistinis-liberalusis elitas nori Bendriją paversti visai kitokia, nei ji buvo iki šiol. Būtent tai dabar ir vyksta: mes įžengėme į laisvų, suverenių šalių bendriją – bent jau taip įsivaizduojame, – tačiau mūsų akyse vyksta imperinės Europos, superfederacinių Jungtinių Europos Valstijų, nepavaldžių nacionalinėms valstybėms, kūrimas. Svarbiausias mūsų tikslas ir didžiausias noras buvo tapti suverenia ir nepriklausoma valstybe po Sovietų Sąjungos valdymo. Dabar tai iš esmės kvestionuojama. Jei jie ir vėl norės mums nurodinėti, ką ir kaip daryti, mūsų narystė ES neteks prasmės.

Be to, ką tik prasidėjo metus truksianti konferencijų ir diskusijų serija dėl ES ateities, tačiau nuo pat pradžių aišku, kad pagrindiniai sluoksniai šio tikslo siekimą iškelia į diskusijų centrą, jau nekalbant apie šokiruojantį faktą, kad ES institucijos, kurios veda diskusijas, gali jas moderuoti ir paprasčiausiai ignoruoti nuomones, kurios, jų nuomone, nėra politiškai korektiškos. Nerimą ir aiškų signalą kelia tai, kad vienas iš diskusijoms pirmininkaujančio organo vadovų yra Giuji Verhofstadas (Guy Verhofstadt), įsitikinęs „aklas” globalistas, nekenčiantis V.Orbano vyriausybės, jau nekalbant apie tai, kad per diskusijas buvo įkurta vadinamoji „Spinelli” grupė (pavadinta italų komunistų politiko iš Valachijos vardu), kurios tikslas – sukurti Jungtines Europos Valstijas.

Žinoma, turėtume visomis išgalėmis dalyvauti diskusijose, bet, jei jų rezultatai mums nepriimtini, Vengrija negali būti suinteresuota dar kartą pasiduoti imperinėms ir globalistinėms ambicijoms. Ekonominiu požiūriu argumentas už pasilikimą yra tas, kad turime galimybę gauti konkrečių lėšų iš valstybių narių įnašų. Tačiau ekspertai šimtus kartų rašė ir sakė, kad įstojusi į ES Vengrija atsisakė merkantilistinės ekonominės politikos, muitų apsaugos ir Vengrijos įmonių apsaugos; mes atvėrėme rinką, todėl viena po kitos Vakarų įmonės, daug stipresnės už mūsų, laimėjo ES konkursus ir didžiąją dalį pelno parsivežė į savo šalį. Taip pat nepamirškime, kad po karo Vakarų Europos šalys gavo didžiulę JAV Maršalo plano pagalbą savo ekonomikai atgaivinti. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje prisijungusios šalys – Graikija, Ispanija, Portugalija, Airija, Danija – vis dar gyveno klestinčioje sąjungoje, tačiau kai 2004 m. kartu su dar devyniomis šalimis įstojome į ES, Europos ekonominė padėtis nebebuvo tokia gera, o pagalba buvo ne tokia didelė kaip ankstesniais dešimtmečiais.

Vienas iš sunkiausių argumentų, be jau minėtų, yra tas, kad Vakarų įmonės nusigręš nuo mūsų, jei pasitrauksime iš ES, o mūsų prekybos ir ekonominiai santykiai su ES ir valstybėmis narėmis, ypač su tokia milžine kaip Vokietija, susilpnės. Ateis akimirka, kai „Audi”, BMW ir „Mercedes” uždarys savo gamyklas. Skamba baisiai, bet ar tai tiesa? Ar mūsų ekonominė padėtis iš tiesų taptų tokia prasta?

Nemanau, kad taip. Viena vertus, Vokietijos, taip pat Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir t. t. įmonės (jau nekalbant apie užjūrio įmones) yra orientuotos į pelną, todėl, jei jos sumažins išlaidas Vengrijoje, jos nesielgs prieš savo interesus. Ar ne tai dabar daro Vakarų Europa, palaikydama prekybinius santykius su nekenčiamais kinais ir rusais (žr., pvz., „Nord Stream 2″)? Vengrija joms yra išbandyta ir patikima vieta, nepriklausomai nuo narystės ES. Vakarų įmonės tiksliai žino, ko tikėtis, kai atvyksta pas mus arba apsistoja čia, o mūsų nuspėjamumas yra didelis privalumas.

Man akivaizdu, kad mes, kaip ir Norvegija, Šveicarija, o dabar ir Jungtinė Karalystė, turėtume pradėti derybas su ES ir atskiromis valstybėmis narėmis kartu su išstojimu. Kitaip tariant, turėtume sudaryti atskirą sutartį su tomis šalimis, kurioms dabar atrodome pakankamai ekonomiškai stiprūs ir nebesame pažeidžiama šalis, negalinti atsistoti ant kojų. Mes jau peržengėme šias ribas. Kas blogo, kad Norvegija nėra ES narė? Nieko. Kitaip tariant, hipotetinis išstojimas turėtų reikšti ne pasipriešinimą, o naujas derybas dėl naujų santykių su Sąjunga. Tai, žinoma, nelengva užduotis, tačiau ji nėra neįveikiama.

Kariniu požiūriu, mūsų pasitraukimas yra nereikšmingas, ypač atsižvelgiant į tai, kad nuo 1999 m. esame NATO nariai. Mums nereikia steigti karinių centrų miestuose ir kaimuose kaip, pvz., Šveicarijoje, tačiau, žinoma, turime ir toliau plėsti savo ginkluotąsias pajėgas – ir mes tą darome.

Galiausiai ir tai galbūt svarbiausias, kultūriniu, vertybiniu ir ideologiniu požiūriu, argumentas už pasilikimą ES būtų tas, kad mus tariamai jungia krikščioniška moralė. Bet ar tai vis dar tiesa? Atsakymas – ne, deja, nebe. Kol Vakarai sąmoningai, pabrėžiu -sąmoningai, atsisako krikščioniškosios moralės bei vertybių ir siekia sukurti kosmopolitinę, beveidę pasaulinę visuomenę, pagrįstą nevaržomu individo savęs išnaudojimu ir savidestrukcija , mes, vengrai, lenkai ir Vidurio Rytų Europos gyventojai, laikomės savo tūkstantmečius skaičiuojančių kultūrinių ir religinių pagrindų. Mūsų gyvenimo būdo. Ir tai yra svarbiau už visus kitus dalykus.

Viktoro Orbano „Fidesz” teisingai pasitraukė iš Europos liaudies partijos tik po labai lėto ir ilgo apmąstymų ir laukimo laikotarpio. Bet galiausiai mes išėjome, neprarasdami savo veido, ir nebuvome išvaryti! Tai didelis skirtumas. Tai tinkamas modelis. Nes, jei dabar pasiduosime – pralaimėsime. Tuomet viskas, už ką kovojome, būtų prarasta.