Verslininkas Dainius Dundulis: Nebus turtinga valstybė, jeigu joje gyvens vargšai

Dainius DUNDULIS, „Norfos“ įmonių grupės ir bendrovės „Rivona“ vadovas, verslą pastatęs ant kojų savo nervais, rizika ir atsakomybe, greičiausiai nėra tipiškas lietuvių verslininkas. Drįsčiau jį vadinti išsišokėliu, – žinoma, gerąja prasme. Tai jis iškelia idėją prekybos tinklams uždaryti parduotuves sekmadieniais, tai pareiškia, kad didesnius atlyginimus mokėti malonu, tai pametėja mintį pakelti minimalią algą iki 600 eurų, tarsi nepastebėdamas, kad tuo siūlymu nori nenori pjauna per verslininkų pelną. Savąjį, beje, tai pat. Šiandien, kai Vyriausybės galva, regis, pasišovusi jį dar nupjauti, t.y. sutramdyti kylančias kainas, kurios labiausiai apšviestos prekybos tinkluose, su D.Dunduliu kalbamės apie pradėto žygio perspektyvas.

– Klausantis specialistų ir paprasčiausiai kliaujantis sveika nuovoka, turbūt reikėtų sakyti, jog kainų sumažinti neįmanoma?..

– Kodėl? Įmanoma, tiktai sakykite, kiek procentų jos turėtų mažėti? Vienu, dviem, penkiasdešimčia procentų?

– Na, sakykime, 20 procentų.

– Tokiu atveju nesumažinus kaštų (elektros, tiekimo ir t.t), manau, kad neįmanoma. Mano nuomone, gink Dieve, negalima pamiršti kainų, tačiau visgi svarbiau rūpintis pajamomis. Kai žmonės neturtingi, šalis turtinga nebūna, bent man neteko matyti šalies, kurioje būtų aukštos gyventojų pajamos ir žemos kainos. Būčiau dėkingas, jei nurodytumėte tokią valstybę.

– Todėl prieš kiek laiko ir pasiūlėte pakelti minimalų atlyginimą iki 600 eurų?

– Šios minties neišsižadu iki šiol. Esame pasiskaičiavę vien bendrovės „Norfa“ atžvilgiu, kad išsaugant tą patį 2 proc. pelną, darbuotojų atlyginimus pakėlus 50 proc. (tai labai daug), mums reikėtų tik 4 proc. padidinti kainas. Aš jau dvejus metus šią mintį dėstau, bet ji niekaip nepajuda iš pradinio taško.

– Galbūt kai kuriam verslininkui padidinti atlyginimus – vos ne tas pat, kaip nusipjauti ranką, nes darbo užmokestis didėja tik teoriškai…

– Mokėti didesnius atlyginimus maloniau, negu mokėti mažus atlyginimus. Aš visada vadovaujuosi principu: jeigu mes turime galimybę (iš tikrųjų tą galimybę mes šiuo laikotarpiu turėjome) didinti atlyginimus, mes juos didiname. Puikiai suprantate, kad tokiu atveju su darbuotojais yra žymiai lengviau susišnekėti. Pastaraisiais metais savo įmonių darbuotojų atlyginimus kėlėme kasmet – pernai ir užpernai po 18 procentų. Atvirai pasakius, labai norėčiau, kad per metus sugebėtume juos kilstelėti dar 15 proc. ir dabartinėmis sąlygomis, sakyčiau, jų finansinė padėtis jau būtų kentėtina. Nors mūsų prekybos darbuotojų atlyginimai yra vieni didžiausių šioje srityje, noriu, kad jie ir ateity eitų į viršų. Žinoma, kad jie didėtų, reikia, kad būtų iš ko juos didinti. Aš nesakau, kad mes visiškai neturime iš ko, bet jei dar esama planų investicijoms, pelno dalį turime joms skirti. Šiuo metu sudėjus dviejų įmonių („Norfos“ ir „Rivonos“ – red. past.) apyvartą, mes turėjome apie 2,2 proc. pelno, kai daugelis Lietuvos gamybininkų gauna 5-10 proc. pelno.

– Kuo malšinate verslininko apetitą vis didesniam pinigui?

– Žinote, jeigu mes neturėtume pelno, apie jokias kepyklas ir prekių skirstymo linijas sandėliuose net svajoti negalėtume. Neuždirbęs pinigų, tokių dalykų nepadarysi. Puikiai suprantate, jog verslo įmonės yra pelno siekianti organizacija, o jei pelno nėra, tai jau ne dirbančiųjų, o jų vadovo problema. Jeigu mes neturėtume pelno, aš būčiau niekam tikęs vadovas.

– Tai kas tąsyk jums teikia džiaugsmo, jei ne turtėjimas?

– Pavykę projektai. Pelnas man yra galimybė įdiegti įmonėje naujoves, modernizuoti gamybą, didinti darbo efektyvumą. Jei nesirūpinsime darbo efektyvumu, neturėsime galimybės pakelti atlyginimų. Aš didžiuojuosi automatizuota prekių paskirstymo linija sandėlyje, – kiek žinau, jokia įmonė Baltijos šalyse jos neturi, kaip ir tokios kepyklos, kurią esame pasistatę. Aš labai džiaugiuosi visa šiuos sumanymus realizavusia mūsų komanda. Nors, tiesa, yra sritis, sakysime, lipdukų klijavimas, kurios mums niekaip nepavyksta automatizuoti. Įmonės sandėliuose Kėdainiuose turime 30 lipdukų klijuotojų – jie išima prekes iš dėžės ir priklijuoja lipdukus su lietuvišku tekstu. Aišku, vaistų tikrai nenorėčiau pirkti be lietuviško aprašymo, bet, manyčiau, kad yra tokių primityvių prekių, kur lietuviški lipdukai nebūtini. Jeigu jų nereikėtų, mes automatiškai galėtume tą prekę parduoti pigiau (lipduko klijavimo savikaina su PVM šiuo metu yra apie 5 eurocentus); bet tokie reikalavimai. Tokių reikalavimų gausybė, ir jie visi atsiliepia kainodarai. Kai kurie lietuviški tinklai savo parduotuvėse Lenkijoje kai kurias prekes pardavinėja pigiau ne be priežasties, – vadinasi, ten sąlygos yra kitos.

– Bet didindami efektyvumą, atleisite darbuotojų…

– Taip, tiesa, juo labiau atlyginimai kyla į viršų, tuo stropiau kiekvienas darbdavys pasveria kiekvieno darbuotojo reikalingumą. Taigi lazda turi du galus: viena vertus, mums nereikės daugiau darbuotojų, kita vertus, esamiems galėsime padidinti darbo užmokestį.

– Kokios mintys peršasi dėl Vyriausybės užmojo pažaboti kainas?

– Aišku, asmeniškai aš stebuklo nesitikiu, bet sveikintina, kad jau vyksta visuomenės ir valdžios diskusija, o kai tarpusavyje kalbamasi, kažkokie poslinkiai galimi. Mes irgi ieškome galimybių kur ką nuleisti. Žmonės jau tokie yra: iš pradžių sako, kad nėra galimybių, bet visada gerai paieškojus jų galima surasti.

– Sumažinti pridėtinės vertės mokestį jums atrodo išganinga mintis?

– Žiūrint kiek. Sakysim vienu procentu sumažintas pridėtinės vertės mokestis efekto neduotų, nes perkainavimas atsieitų kur kas brangiau. Mano nuomone, šiuo metu sumažinę PVM mėsos grupei bei šviežiems vaisiams ir daržovėms, galėtume gana sėkmingai konkuruoti su Lenkija dėl pirkėjų. Bet sumažinti reikėtų ženkliai – paliekant 5 procentus arba jokio PVM.

– Neramiai klausote Vyriausybės grasinimų kviestis prekybos tinklus iš Europos, t.y. didinti konkurenciją?

– Gal daugiau nerimo tiekėjams, nes prekės kainodaroje svarbesnis ne prekybininkas, bet tiekėjas. Nors visi linkę kaltinti prekybos tinklus šimtaprocentiniais antkainiais, bet jie – tiktai antrinė kainodaros grandis (sakysim, vidutinis antkainis „Norfoje“ rugsėjo mėnesį siekė 21 proc.). Žinoma, bet koks naujas to paties sektoriaus žaidėjas kažkokią įtaką turės, kaip ir „Lidl“ atėjimo atveju: apsižiūrėjome, kur jis stipresnis ir susiėmėme, radome, kur geriau galime nupirkti. Bet apskritai reikėtų kviestis kuo daugiau ir ne tik prekybos sektoriaus atstovų, – kuo bus daugiau įmonių, tuo bus daugiau darbo vietų, tuo Lietuvos žmonėms bus geriau. Estijoje santykinai pagal gyventojų skaičių yra daugiau darbo vietų, ir gyvenimo lygis ten kur kas aukštesnis. Kita vertus, Lietuvoje valstybės sektorius, kuris praktiškai nesukuria pridėtinės vertės arba sukuria ją labai mažą, vis dar yra perkrautas. Juk akivaizdu: juo daugiau darbuotojų verslo sektoriuje, tuo didesnė pridėtinė vertė sukuriama ir tuo tauta geriau gyvena. Tai liudija ir Estijos pavyzdys. Galiu drąsiai tvirtinti: jei šiuo metu Lietuvoje atsirastų 30 tūkst. darbo vietų, atlyginimai gerokai šokteltų dėl padidėjusios darbuotojų paklausos.

– Jei neklystu, jums pavyko sukurti apie 5000 darbo vietų?

– Žinote, aš visą laiką judėjau į priekį nepriklausomai nuo aplinkybių ir lig šiol nesuprantu žmonių, kurie nieko nedaro, ypač tų, kurie tik skundžiasi, kad jiems kažkas kažko neduoda, kad blogas darbas ar blogi viršininkai. Esminis verslo teorijos principas yra veiklumas: ką tu darai ar ką esi padaręs dėl savęs? Ko žmogus griebiasi, kad jo gyvenimas pasikeistų iš esmės? Noriu pabrėžti, kad šiuo atveju tai netaikytina žmonėms su negalia ir senjorams.

– Na, žmogus, tarkime, emigravo ir pakeitė savo būvį iš esmės…

– Aš labai norėčiau, kad Lietuvoje gyventume kur kas geriau ir kur kas didesnėje santarvėje. Nors asmeniškai man materialiai nieko netrūksta, bet dabartinė situacija šalyje manęs nedžiugina. Nenoriu veltis į politiką, bet man būtų sunku paaiškinti, kodėl mes blizginame centrines aikštes, metame pinigus ne pirmo būtinumo statiniams, o pensininkus laikome pusbadžiu. Gal pamirštame, kad dabartiniai senjorai – mūsų tėvai, seneliai, kad, po galais, mes blogai elgiamės jų atžvilgiu. Juk vidutinė pensija – plius minus 250 eurų, jei neklystu? Kitas klausimas, ar remiami turi būti senjorai, kurie jau atidavė valstybei savo jėgas, ar tie, kurie piktybiškai nenori dirbti ir piktybiškai nedirba? Kas bus rytoj, aš nežinau, bet šiandien darbą susirasti, mano manymu, nėra sunku, tad ilgalaikės pašalpos bedarbiams atitinkamai turėtų būti mažinamos. Pagaliau biudžetai dabar surenkami dvigubi, lyginant su tais, kurie buvo 2009 metais, o žmonės, senjorai, ar tai pajuto?

– Užtat skelbiama, kad konsultantams, padėsiantiems įsisavinti ES struktūrinių fondų paramą, vėl bus skirtas ne vienas milijonas…

– Ekspertai, konsultantai – jau masinis reiškinys Lietuvoje. Savo versle mes apsiėjome ir apsieiname be konsultantų. Manau, kad ir valstybė, samdydama armiją protingų žmonių, galėtų išsiversti su esamais darbuotojais ir atsisakyti konsultantų paslaugų.