Verta prisiminti. Arvydas Šliogeris. Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

Kviečiame prisiminti mintis, išsakytas 2009 metais vienoje LRT laidoje.

Pagrindinė priežastis yra baimė, bailumas. Drąsus žmogus yra, sakykime, atviras žmogus. Jis nebijo; nebijo netgi to, kad jį apgaus. Nes visada bet koks žmonių santykis yra rizika. Bet koks, netgi tarp pačių artimiausių žmonių. Štai kodėl Churchillis… Man yra be galo įstrigę šitie žodžiai, aš juos esu paėmęs iš Hannah Arendt teksto, ir tai yra, beje, stebuklingas tekstas, aš nežinau kito teksto XX-ojo amžiaus literatūroje, kur taip aiškiai būtų pasakyta:

„Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa. Visos kitos yra antrinės. Jeigu [žmogus] yra bailys, tada visos kitos nieko nebereiškia. Pirmas dalykas yra drąsa.“

Aristokratiškas žmogus yra drąsus žmogus.

Antra savybė – jis nebijo pasitikėti. Jis nebijo būti apgautas. Na ir kas, kad mane apgaus? Nebūna taip, kad tik vienas pralaimi. Visada pralaimi abu. Antra (man reikia kreiptis į graikus) yra autonomija. Dažnai vartojamas, subanalintas iki šleikštulio šitas žodis, bet ką jis reiškia? Jis reiškia labai paprastą dalyką – žmogaus sugebėjimą apriboti, sąmoningai, savo prigimtinį egoizmą. Nes mes visi esame egoistai, ir tai yra gerai, kad mes esame egoistai, tai yra variklis, viso mūsų gyvenimo variklis. Bet aukšto rango žmogus, o tai visų pirma drąsus žmogus, jis sugeba sąmoningai, šaltakraujiškai apriboti savo tamsųjį egoizmą suprasdamas paprastą dalyką, kad vienas jis nieko negali, kad tu visada esi bendruomenėje. Savo egoizmą apriboji tam, kad leistum pasireikšti kito egoizmui, kad jo nesutraiškytum, nesunaikintum, nesuniekintum, ir panašiai.

Čia graikai yra nepranokstami mokytojai šituo požiūriu; nors iš šitos maksimos labai dažnai tyčiojamasi negraikiškų Vakarų literatūroje, Sokratas labai puikiai pasakė: dorybė yra žinojimas, o Platonas pridūrė: reikia matyti bendruomenės idėją. Kitaip tariant, žinoti, kad tu, kad ir koks būtum vyras, ir netgi tuo atveju, kai tu drąsus vyras, vis dėlto privalai turėti labai aukštą intelektą. Tik tada tu gali sąmoningai apriboti savo tamsulius, savo egoistinę prigimtį. Ir vėlgi – drąsa plius labai aukštas intelektas, sugebėjimas matyti save visumoje – ar septynių žmonių bendruomenėje, ar, sakykime, to, kas vadinama tautos bendruomenėje, ar to, kas vadinama valstybės, Seimo, universiteto bendruomenėje. Iš tų dviejų dalykų – drąsos ir autonomijos – atsiranda laisvė.

Aristokratas yra laisvas žmogus. Bet laisvė, pabrėžiu, yra būtent sugebėjimas apriboti savo egoizmą. Tai ir yra laisvė. O tu pats žinai, kaip dabar yra suprantama laisvė. Visada turiu tokį pavyzdį, netgi studentams sakau: yra toks rusų rašytojo Leskovo apsakymas puikiu pavadinimu „Čiortogon“, lietuviškai apytikriai išvertus – „Velniovara“. Ten, žodžiu, pasakojama tokia istorija apie pirklį, kupec (na, piniguočius – toks, kokių dabar labai daug Lietuvoje, tų nuvorišų arba naujųjų lietuvių; daug tokių tarp jų, neabejoju, yra, gal tik lietuviai ne tokios plačios natūros kaip rusai, bet jų yra). Tai štai apsakymo esmė paprasta. Kupec nori „zdelaite mne krasivo“ – padarykite man gražiai: jis išsinuomoja didžiulį restoraną, prisikviečia kekšių, savo, čia tinka žodis, bičų ir savaitę girtuokliauja bei viską daužo. Galų gale lieka iš to viešbučio tik likučiai. Bet jis už viską užmoka. Sako: štai, pasijutau laisvas.

Laisvė yra savęs apribojimas

Štai tokia laisvės samprata yra ir dabar. Beje, ją aktyviai propaguoja ir televizija. Būk laisvas reiškia daryk, ką nori: turėsiu daug pinigų – būsiu laisvas, užsidėsiu tam tikros rūšies higieninius paketus – būsiu laisva, ir taip toliau, ir taip toliau. Deja, laimei ar nelaimei, laisvė yra savęs apribojimas. Tik tiek, kiek tu gali save apriboti, tiek tu esi laisvas žmogus. Kitas būdas yra bizūnas. Dabar šitas bizūnas labai gražiai yra vadinamas įstatymu. O autonomija yra tada, kai tu pats sau esi įstatymas, sakai: „Nedarysiu šito“.

Kodėl? O nežinau – man norisi šitai daryti, bet aš nedarysiu šito. Dėl to, kad Jonas nukentės, o paskui, skaičiuojant per keletą žmonių, ar net per keletą kartų̃, tai, kad jis nukentėjo, grįš mano vaikams arba net man pačiam. Tai yra supratimas. Kaip sako Sokratas: nekenk kitam. Kodėl? Nes tai tau naudinga. Naudinga nekenkti kitam. Čia, man regis, ir yra paprasčiausi ir esmingiausi laisvo žmogaus bruožai. Pakartosiu: drąsa, sugebėjimas apriboti savo egoizmą ir, galų gale, laisvė. Ir jeigu visuomenėje ar bendruomenėje trūksta šitokių žmonių kritinės masės, šita bendruomenė geriausiu atveju gali tik vegetuoti, bet nesukurti to, ką Aristotelis vadina gražiu gyvenimu. Nes pas mus geras gyvenimas suprantamas labai paprastai – turtingas gyvenimas. Aristotelis visai ne tą turi galvoje. Žinoma, svarbu ir turtas, bet ne tik turtas. Svarbu, kad tau būtų smagu gyventi.

Nepainiokim demokratijos su minios valdžia. Deja, bent jau dabar ji taip yra suprantama. Vėl aš remsiuosi autoritetais. Žinai, kodėl? Todėl, kad ta tema televizijoje yra ypač pavojinga. Nes jeigu aš pradėsiu šnekėti savo vardu, vėl susilauksiu visokių anoniminių komplimentų. Aristotelis, Sokratas ir Platonas labai nemėgo demokratijos. Jie ją laikė pačiu blogiausiu valstybės valdymo būdu. Blogesnė tik tironija. Kodėl? Aš galvoju, kad jie daro vis dėlto vieną mažą klaidą. Demokratija yra gera tada, kada bendruomenę ar valstybę aktyviai valdo geriausi. Geriausi.

Taip, prieš įstatymus visi lygūs. Prieš Dievą galbūt irgi visi lygūs, nežinau, čia krikščionių reikalas, aš tokiu savęs nelaikau. Bet vis dėlto yra elementarūs dalykai. Mūsų reali situacija yra tokia, kad žmonės labai nelygūs. Drąsių yra mažai, dauguma bailiai, aukšto intelekto žmonių irgi mažai, dauguma šiaip sau, vidutiniai arba tamsuomenė. Visur, visose visuomenėse egzistuoja savo tamsuomenė ir čia nieko negali pakeisti joks visuotinis raštingumas. Reikia, kad demokratinės valstybės viršuje būtų būtent aristokratiškos natūros.

Technologinis mąstymas

Aš duosiu vėl vieną labai konkretų pavyzdį. Kada suklestėjo Atėnų demokratija? Periklio laikais. Bet įsidėmėk – Periklio laikais! Tada, kada faktiškai valstybės lyderis buvo toks žmogus, kokius apskritai žmonijos istorijoje, aš bijau pasakyti, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Tai buvo neįtikėtinas žmogus. Bet būtent neįtikėtinas tuo, kad jis puikiausiai įkūnija būtent šias tris savybes: jis buvo drąsus žmogus, jis buvo autonomiškas žmogus, jis buvo laisvas žmogus. Jis turėjo nepaprastai aukštą intelektą, turėjo neįtikėtiną sugebėjimą riboti save, be kita ko, aišku, puikus oratorius, kas irgi rodo labai aukštą intelektą. Ir štai būtent Atėnų demokratija klestėjo kaip tik tada, kada pagal dabartinius standartus pasakytų: na, kas čia dabar, čia gi autokratija! Jis su savo daugiau ar mažiau to paties rango žmonėmis vairavo Atėnus beveik nuo persų iki Peloponeso karų.

Kai miršta Periklis, prasideda smukimas. Jeigu spėti, kad iš tikrųjų tikrai demokratijai, tautos valdžiai yra reikalinga tikrų aritokratų (aš pabrėžiu – ne kraujo aristokratų ar nebūtinai kraujo aristokratų, bet žmonių, kurie turi tas tris savybes) – jų nesant prasideda dekadansas. Visose srityse. Beje, kas dar labai įdomus dalykas, čia aš galbūt nukrypsiu šiek tiek nuo temos, – kaip tik tada suklesti technologija! Technologinis mąstymas. Paimk Aleksandriją. Faktiškai Graikijos kultūra ir valstybingumas yra sunaikintas. O tada didieji atradimai – garo mašinos ir visokie tokie dalykai. Jeigu dar pridėti tą kriterijų, tai man jau baisu: tada technologinė visuomenė, kokia ji yra dabar, yra totalinio dekadanso visuomenė. Kodėl? Pasakė Descartes’as: todėl, kad žmogus yra mašina. O Marxas pridėjo, kad aukščiausia žmogaus priedermė yra gaminti gamybos priemones. Apie aristokratišką žmogų aš galėčiau pasakyti, kad jis nelaiko savęs priemone. Jis laiko save tikslu.

Štai tokia detalė: kai buvo svarstoma, ar įrašyti į Europos Konstituciją žodį „krikščioniškoji“, aš buvau už, kadangi tai yra istorinė tiesa, niekur nuo to nepabėgsi. Patinka ar nepatinka, bet taip yra. Na, tai ką galima pasakyti apie krikščionybę gero? Aš labai mažai ką galiu pasakyti. Bet krikščionybė yra žodžio arba kalbos religija. Kitaip tariant, krikščionybė taria: kalba arba žodis yra aukščiausia religija. Jau savaime čia glūdi liepinys. Tu turi laikytis žodžio. Bet ką reiškia laikytis žodžio? Reikia grįžti prie to, nuo ko pradėjome. Tai reiškia apriboti save. Žodis visada apriboja, kalba normuoja pagal pačią savo prigimtį. Ji liepia. Nėra tokios kalbos, kuri būtų faktų kalba; nėra tokios kalbos, čia yra iliuzija. Kalba visada yra. Klasikinis pavyzdys – Dekalogas.

Tai klasikinis pavyzdys, bet iš esmės visa kalba yra tokia. Be abejo, laikytis žodžio yra ABC. Kas yra įstatymas, jeigu jis gerai suprastas? Tai yra žodžio laikymasis. Perfrazuosiu Saint–Exupéry: įstatymas turi būti tavo širdy. Bet ta širdis man netinka. Tu turi pats būti sau įstatymas. O jeigu įstatymas suprantamas kaip dabar – kaip bizūnas, – na, tai kuo čia tada, atsiprašau, skiriamasi nuo tironijos? Tik čia yra anonimo tironija. Anonimiškos kalbos tironija. O kad įstatymas, bent jau Lietuvoje, suprantamas kaip bizūnas (jau nekalbant apie tai, kad daug įstatymų yra leidžiama ne tam, kad būtų apribotas plėšikavimas, o tam, kad jis būtų įteisintas), tada suprantama, kad tai yra iš esmės despotiška visuomenė, galų gale.

Mūsų istorija kažkiek primena žydų istoriją

Be abejo, šituo požiūriu Lietuva yra… Reikia pasakyti paprastai: mūsų istorija yra katastrofiška. Tauta, kurią naikina bolševikai, keli šimtmečiai baudžiavos, galų gale netgi ta kraujo aristokratija mus išdavė. Suprantama, kad čia yra labai sunku netgi tiems prigimtiniams aristokratams išsiskleisti. Be abejo, tokioje Anglijoje ar galbūt netgi Jungtinėse Valstijose tai lengviau padaryti, ten dar išlikusi tradicija. Pagalvok pats: Amerikoje niekada nebuvo teroro, bent jau atviro; na, pilietinis karas, bet vienas, ir vyras prieš vyrą. O tokio nuolatinio teroro, kuris smaugia Lietuvą… Čia mūsų istorija kažkiek primena žydų istoriją.

Jeigu sudėtume viską, tai Lietuva dar niekada nebuvo tokioj palankioj situacijoj. Bet kas man labiausiai kelia siaubą, kad lyg tai niekas ir nenori pasinaudoti šia situacija. Vienintelis diegiamas per visus kanalus tikslas – prisiplėšti bet kuria kaina. Tada mes būsime laimingi. O šiaip jau, jeigu mes neišnaudosime šitų metų (o jie gali labai greitai baigtis, niekas nežino, kas bus po dešimties metų ir globaliniu požiūriu, ir galų gale turint galvoje mūsų visiškai neprognozuojamus kaimynus), tai gali labai greitai baigtis. Jeigu mes neišnaudosime tų šansų leisti, sakykime gal taip… Ne, ne leisti, ne tas žodis, nes leisti – tai tarsi aš leisiu kažkam… Gal netrukdyti… Matyt, tada ta branduolinė reakcija ir nebeįvyks. Mes taip ir liksim tokių Bierbankpolitik, kaip sako vokiečiai, lygmeny, kur demokratija bus tik žurnalistų pliurpalai, o iš esmės tai bus despotizmas. Nes dabartinę situaciją aš laikyčiau vis dėlto despotizmu. Švelniu, minkštu, suprantama, labai veidmainišku, bet despotizmu.

Mes dar esame čia, Vilniuje, o tu pabūtum provincijoje… Taip yra žmonės prispausti vietinių valdininkėlių… Jie paprotauti bijo, žodį ištarti bijo. Tas pats kaip sovietmety. Beveik tas pats. Tik tada buvo raudonos partijos sekretorius, milicijos vadas ir rajkomo viršininkas. Dabar yra koks nors seniūnas arba apskrities viršininkas, klebonas ir policijos nuovados viršininkas. Jie tvarkosi kaip jiems patinka. Tai mes čia galime į universitetus… Čia ir yra tos salos… O provincijoje aš pasibaisėjęs esu, nenoriu net pasakoti tų istorijų, kurias aš girdėjau ir netgi mačiau. Tai štai – kol kas ta situacija man nelabai kelia didelį optimizmą. Bet nebijau aš to žodžio – aš pesimistas esu, ir tai man pačiam yra labai gerai, nes man nereikės nusivilti. Bet mums yra duotas tikrai paskutinis šansas.

Be abejo, tik šitoks šansas. O daugiau aš nematau. Pažiūrėk į šitą stereotipą, kuris irgi eina labai seniai: mūsų vaikai neturės ateities, arba: kokia Lietuvos ateitis? Mes statome ateitį. Grynas komunizmas, tas pats! Man atrodo, pats baisiausias dalykas, kad mes nebemokame gyventi čia ir dabar. Nelaukti ko nors – daryti dabar, čia! Dabar, prie šito stalo.

Už vaikus aš negaliu gyventi. Jiems tiesiai sakau: jūs gyvensite už save, aš gyvenu už save. Man nerūpi ateitis tam tikra prasme. Aš žinau vieną: jeigu aš gerai darysiu dabartį, savaime ta ateitis ateis.

Dabar reikia būti aristokratais.