Tie, kurie galvoja savo galva, ir kam nesvetimas kritinis mąstymas puikiai mato, kad Lietuva yra visuomenei neatskaitingų valdininkų valdoma valstybė, kuri neturi tikros Vyriausybės. Tai tik grupė atsitiktinių žmonių, vadinamų ministrais, kurie nekompetentingai veikia savo burbuluose ir jų nevienija bendros idėjos.
Bet kuriai rimtai arba sisteminei problemai išspręsti, pavyzdžiui, švietimo ar sveikatos apsaugos, visų pirma, reikia turėti aiškią ir protingą viziją bei planą. Po to Vyriausybės lygmeniu mobilizuojami reikalingi ištekliai ir prasideda daugiakryptės koordinuotos pastangos, kuomet visi proceso dalyviai turi labai aiškiai suformuluotus tikslus, kuriuos privalo pasiekti per griežtai apibrėžtą laiką. Tai Vyriausybės vadovo (-ės) atsakomybė, jis vadovauja ir kontroliuoja visą procesą.
Nieko panašaus Lietuvoje nėra, premjerė Ingrida Šimonytė apskritai neturi jokio supratimo, ką ir kaip turėtų dirbti Vyriausybės vadovas. Politiniu požiūriu, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen yra visiškas nulis. Prie šio dueto prisijungė ir socialdemokratų pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė, pareiškusi, kad socialdemokratų rinkėjams nėra svarbu, kas, partijos sėkmės Seimo rinkimuose atveju, taptų premjeru.
Tai jau nebe momentinis proto užtemimas, o tikra politinė oligofrenija. Ir šitie žmonės valdo arba valdys valstybę! Tuo tarpu dvaro politologų elgesys jau kažkur matytas: „Titanikas“ skęsta, o orkestrui nurodyta groti fokstrotą, nes vadinamieji politikos mokslininkai tikina, kad per rinkimus būtina balsuoti tik už sisteminius. Kitaip tariant, už Buką arba Bukesnį.
Lietuviai sėkmingai vienydavosi kalavijo pagrindu. Tai ganėtinai paprasta. Bet susivienyti teisingų gyvenimo pagrindų pagrindu yra beviltiška. Jeigu būtų kitaip, tai prieš 2024 rinkimus į seimą galima buvo atrinkt 10-12 sveiko valstybingumo pagrindų, grindžiamų Tautos išlikimo ir ateities ideologija ir tam pritarus susivienyti. Bet ne. Tai padaryti niekas nė nematė reikalo. Juo labiau įvardinti nacionalinius interesus. Kodėl taip yra? O gi todėl, kad visos Lietuvoje taip vadinamos nesisteminės partijos yra atskiri ūkiai su savo vadais. Ir pamėginkite juos suvienyti, jeigu daug kam teks tapti nebe vadais. Todėl savo ūkio išsaugojimas yra svarbiau už Tėvynę, kurią išgelbėti ir išsaugoti galima susivienijus į vieną junginį teisingo valstybingumo pagrindais, grindžiamais Tautos išlikimo ir ateities ideologija, kuriuos įgyvendinti galima per sveiką politinę vienybę. Gyvenimas aiškiai liudija, kad tam nesame dar subrendę. Vadinasi, dar turėsime nežinia kiek kentėti, jeigu iš viso kada ateisime į protą ir sąmonės šviesą. Negalima nepaminėti ir to, kad kai kuriais klausimais iš viso nerandama sutarimo. Vienas jų yra kertinis, tai Lietuvos gynimo samprata. Vieni yra už kolektyvinę gynybą, kiti pasisako už tai, kad būtina nusiginkluoti taip nekeliant grėsmės užpuolikui. Na, o visais kitais klausimais nesutariama dėl savanaudiškumo interesų: medžiaginių, partinių, piniginių; išteklių užvaldymo, valdžios.
Už ką nebalsuoti – aišku. O už ką balsuoti? Kodėl tikrąją padėtį, kaip valstybės griovimą suvokiantieji taip ir nepajėgė susivienyti? Kur tas 2024-ųjų Sąjūdis? Nereikia didelio proto pasakyti, kas yra blogai, bet kas pasakys, kaip turėtų būti GERAI? Kur Jūsų sukurta valstybės strategija, kur ekonomikos, švietimo, sveikatos apsaugos, savivaldos formavimo programos: trumpos, aiškios, dalykiškos?
Visi rėkia: „bla-bla-bla, oi kaip yra blogai”. O kur tie, kurie pasirengę sustabdyti visuomenės griovimo programą ir yra pasirengę jos imtis. Kartą susodinau garbius visuomenininkus Mokslų Akademijoje prie vieno stalo ir pasiūliau sudaryti gebančių atkurti Lietuvą sąrašą. O koks rezultatas? Jie nenorėjo net vienas kitam į akis pasižiūrėti, vienas kitam ranką paduoti. Nejaugi reikia tik karo, kad tie „visuomenininkai atsipeikėtų? Paskaitykite knygas, išleistas 1939-1950 metais. Oi, kokie jie gudručiai? O kur jie buvo iki tol? Kodėl nuolankiai priėmė Stalino ultimatumą ir atmetė Prezidento Antano Smetonos kategorišką reikalavimą pakelti tautą į kovą? Apie ką tada galvojo Raštikis ir kiti, aiškinę, kad kariuomenė nepasiruošusi. Ką jie privalėjo padaryti,, kad būtų pasiruošusi? Jie nieko nedarė, tik bliovė vienas ant kito> O tie, kurie ėmė priešintis, žuvo arba atsidūrė Sibire, Altajuje ir kt.
Bet kur problema ? Kai tik rinkimai – daugiausiai balsų surenka vis tie patys. Klausymas ar jie galvoja ką daro, ar iš vis nesupranta kam tie rinkimai? O kaip juos perauklėti, kad suprastu kokie žmonės gali ir turi valdyti valstybę – kas sugebės įtikinamai paaiškinti ? Ir kitas klausimas – kiek bus patikėjusiu tuo aiškintoju. Greičiausiai čia problema. Daugelis bukai pasirinkę savo kumyrus ir tik jais tiki ir visai nesvarbu ar jis protingai aiškia ar „vėl į tą pačią dūdą pučia” Manau, kad čia yra mąstymo klausimas. O jį keisti – sunkus darbas.
Jei labai reikia, (lietuvybę) galiu biškį ipapuoselėt, stodama į šaulius prasitarė Ingrida.
Dar ir ne tokius dalykus puoselėjom – jai pritarė toje pačioje rikiuotėje stovėjusi Viktorija.
Man tai, svarbiausia žmogus! – savo misijos Briuselyje akcentus dėliojosi euforinė Vilija.
Jei truks pinigų gynybai – pasiskolinkit, – mestelėjo atostogaut išeidamas ministras egzilyje – anūkas.