Pastaruoju metu nuolat stebiu politinius judesius Briuselyje ir prisipažinsiu, kad mane jau sunku kuo nors nustebinti, bet pasižiūrėjau į šį pranešimą ir pagalvojau…
Beje, buvau nusprendęs FB nevartoti stiprių išsireiškimų, bet nervas tikrai nebelaiko. Pirmoji mintis, atėjusi į galvą, buvo nauja šių dienų pasaka „Glušas ir piemenaitė“.
Tai dar vienas akivaizdus įrodymas, kad Briuselio biurokratai yra šviesmečiais nutolę nuo realaus gyvenimo. Vienintelis svertas, vis dar kažkiek maskuojantis jų visišką neįgalumą, yra ECB, nekontroliuojamai paleidęs pinigų spausdinimo mašiną, o tai vieną dieną atlėks kaip visą eurozoną nušluosiantis bumerangas.
Niekam nebekelia abejonių aksioma: Briuselio biurokratija nesugeba nieko, neturi jokios vizijos ir politinės valios, tik kaip blogi tėvai viską bando spręsti pinigais. Jie jau keliskart kalbėjosi su R. Erdoganu – davė pinigų, su Afrikos šalių vadovais – davė pinigų…
Tuo tarpu Italijos, Graikijos, Ispanijos ekonominių migrantų stovyklos yra perpildytos jau ne vienerius metus, jų niekam nereikia, šios šalys šaukiasi pagalbos, bet nei Angelei iš Berlyno, be jokio konsensuso atkėlusiai Europos vartus nekontroliuojamai migracijai, nei Emmanueliui iš Paryžiaus tai visiškai nerūpi.
Beje, jis yra tikrasis A. Lukašenkos įkvėpėjas ir mokytojas. E. Macrono Prancūzija tapo šalimi su no-go zonomis ir teritorijomis, kuriuose nebegalioja šalies įstatymai. Apie tai jau keliais atvirais laiškais yra perspėję prancūzų kariškiai.
Be to, Prancūzija, tapusi migrantų tranzito šalimi, lygiai taip pat sėkmingai „eksportuoja“ ekonominius migrantus į Britaniją, kaip A. Lukašenka – į Lietuvą. Nei vienam, nei kitam tie žmonės nerūpi.
Maža to, Prancūzijoje prie Lamanšo klesti žmonių kontrabandininkai, o migrantų gaujos masiškai vagia mažuosius žvejų laivelius.
Spėju, kad tą migracijos kelią per Baltarusiją į Lietuvą atrado sovietinės centrinės Azijos gyventojai, visokie tadžikai, kirgizai ir panašūs. Jie moka rusiškai, taigi sovietinėse baltarusijose ir pan. jaučiasi kaip namie ir apsiima vertėjauti ir vadovauti, o už sovietų sąjungos sienos, visuose tuose afganistanuose, irgi gyvena daug tadžikų ir panašių, su kuriais jie susikalba savo pačių kalba.
Pirmiausia, reikia pastatyti gerą sieną, antra, gerai ją saugoti, o trečia, visa tai neveiks, kol Lietuvoje nebus padaryta nuodugni kultūrinė derusifikacija, kad nebūtų kaip susikalbėti su visais tais samarkandais. Tada jie natūraliai nutols. Ją padarius, savaime išnyktų ir noras daryti revoliucijas slaviškose šalyse, nes kur kalbos gerai nemoki, ten ir nesikiši, nes jautiesi nejaukiai.