Įvairiuose karo Ukrainoje kontekstuose Lietuva nuolat minima tarp geriausių Ukrainos draugų. Lietuvos žmonės savo iniciatyva nuveikė puikių darbų, matome daug – o kiek dar nežinome! – kvapą gniaužiančių privačių iniciatyvų ir solidarumo pavyzdžių.
Tie pavieniai epizodai ir bendros akcijos parodė, kad visuomenė, nepaisant labai skirtingų požiūrių į kai kuriuos dalykus, sugeba susitelkti geriems ir prasmingiems darbams.
Tačiau naujausi įvykiai ir žmonių reakcijos į juos parodė, kad ta vienybė gali būti tik pavojinga iliuzija. Ši situacija apnuogino dideles ir chroniškas Lietuvos politikų bei visuomenės silpnybes.
Nereikia turėti iliuzijų: negali visi mąstyti vienodai, bet aš tikrai nesu iš tų liberalais save laikančių moderniųjų aktyvistų, kurie pamatę ar išgirdę kokį nors svaičiojimą pradeda isteriškai šauktis policijos virtualaus patrulio arba Valstybės saugumo departamento. Prievarta gali priversti žmones paklusti arba nutilti, bet nepakeis jų mąstymo.
Visa visuomenė tarsi pritarė kietai politikai agresorės Rusijos atžvilgiu: daugiau ir griežtesnių sankcijų, nutraukti bet kokius santykius su Rusija, išmesti iš tarptautinės viešosios erdvės rusų kultūrą ir sportininkus, kodėl Briuselis toks neryžtingas, kodėl NATO mindžikuoja ir nieko nedaro?
Daugybei žmonių socialinių tinklų turgus tapo vos ne svarbiausiu užsiėmimu ir visi kovoja už Ukrainą. Ir štai atėjo išbandymo valanda: Lietuva, būdama unikalioje geografinėje padėtyje, ir nuosekliai vykdydama savo užsienio ir bendrų ES sankcijų politiką, nutraukė kai kurių prekių tranzitą tarp Rusijos ir Karaliaučiaus srities ir tuo sukėlė Maskvos įsiūtį. Kremlius pratrūko atvirais grasinimais.
Aš dabar nesigilinsiu į šio sprendimo teisinius aspektus, nes tai su triukšmu daro tautos turgus. Man rūpi kiti niuansai. Tokių grasinimų dar nėra buvę. Daug Lietuvos žmonių, ypač vyresnio amžiaus ir provincijoje, labai išsigando, net pasimetė, jie nežinojo, ką daryti, ko tikėtis, kaip elgtis. Viešosiose vietose pradėjo sklisti įvairiausi gandai. Tai mačiau, girdėjau ir jaučiau net ir būdamas Londone.
Ši Vyriausybė yra atšokusi nuo realybės, bet ar, pavyzdžiui, VSD neinformavo premjerės, kokios nuotaikos sklando visuomenėje?
Normalioje šalyje vyriausybės vadovas nedelsdamas per visus kanalus būtų kreipęsis į tautą, ramiai ir paprastais žodžiais būtų paaiškinęs situaciją, o svarbiausia – nuraminęs visuomenę.
Nieko panašaus neįvyko, nes negalėjo įvykti. Ir tai lėmė ne beviltiška Vyriausybės komunikacija, premjerės patarėjų ar ją supančių žmonių mąstymas, kiek jos pačios, o jei visai tiksliai – ją delegavusios partijos mentalitetas, esminis bruožas ir chroniška problema.
Jie niekada nemokėjo ir net tokioje dramatiškoje situacijoje nemato reikalo ir nesugeba kalbėtis su žmonėmis. Tai rodo, kad jie net nesupranta, kas yra politika, kaip ji daroma ir koks yra jų darbas. Ir nepainiokime to su elementariais viešaisiais ryšiais.
Premjerė nebesusitinka ir nesikalba su Prezidentu, esą, tokie susitikimai, anot šiai valdžiai dirbančių politologų, „tiesiog neteko prasmės“.
Žmonės nuolat galvoja apie karą, bet ar jūs, kurie dabar tai skaitote, žinote, ką turėtumėte daryti tokiu atveju, kur yra artimiausia slėptuvė, ar jūsų rajone tokia apskritai yra? Koks yra Lietuvos visuotinės gynybos planas ir kokia yra kiekvieno iš mūsų misija ir pareiga? Ar apskritai turime realiai veikiančią civilinės saugos struktūrą?
Tai yra rimčiausi klausimai ir tiesioginė Vyriausybės atsakomybė. Tam tikruose socialinių tinklų sluoksniuose prasidėjo isterija: „Lietuva – naudinga ES idiotė“, „sąmoningai provokuojama Rusija“, „Vašingtono marionetė“, „anūkas sumanė pažaisti tikrą karą“ ir pan.
Dar visai neseniai nemažai tų žmonių FB turguje nuo sofos malė į miltus Berlyną ir Paryžių, ragino griežtinti sankcijas, siųsti NATO aviaciją ir karius, pulti ir triuškinti orkus, o kai pagaliau jiems „dašuto“, kad jie patys yra ir ES, ir NATO, ir reikia patiems prisiimti atsakomybę bei rizikas, tada vertybinės politikos koncepcija ir karingumas staiga išgaravo.
Lietuviška veidmainystė turi daug veidų. Pavyzdžiui: „Tie vokiečiai neturi jokių vertybių, jiems tik pinigai rūpi“. Ir štai A. Lukašenka nusprendžia patrolinti principinguosius lietuvius ir užsidirbti pinigų. Baltarusijos pasienyje nusidriekia ilgiausios eilės – juk bevizis režimas ir gerokai pigesnis kuras!
Bet toks lietuviškas taupumas ar godumas – nėra didžiausia bėda, didžiausi pavojai valstybei ir jų priežastys – visai kitos. Vienas iš rimčiausių pavojų – valdančiojo elito ir jį aptarnaujančio personalo menko intelektinio potencialo ir eurobaudžiauninko mentaliteto kombinacija. Karas Ukrainoje labai akivaizdžiai parodė, ko verti mūsų vadinamieji politikos mokslininkai ir analitikai.
Jokia paslaptis, kad aktyvioji ir rimčiau besidominti visuomenės dalis naujienas apie karą, o svarbiausia – apie tendencijas ir tarptautinių santykių niuansus sužino „Youtube“ platformoje iš ukrainietiškų arba rusų opozicinių šaltinių.
Moksliniais laipsniais pasidabinę mūsų ekspertai net nežino, kas realiai vyksta ES ar NATO užkulisiuose, nors Lietuva yra šių organizacijų narė, kokios įtampos ten tvyro, o jei ir prabyla koks nors, tai pažeria nebent laikraštinių banalybių kompiliaciją.
Rusų ir ukrainiečių politologus, analitikus ir opozicijos veikėjus pagaliau atrado ir žiniasklaida, kuri dabar šifruoja ir skelbia jų tekstus. Beje, nuomones dažnai pateikia kaip faktus.
Kas vyksta didžiosios politikos arenoje? Vokietija, Prancūzija ir Italija nukišo gėdingą Ukrainos kapituliacijos planą į gilius stalčius ir nors situacija frontuose prastėja, realios rimtos karinės paramos Kijevui kol kas nematyti. NATO toliau mindžikuoja, vis daugiau Vakarų analitikų konstatuoja, kad aljansas nėra efektyvus.
Čia yra įdomus niuansas. Birželio pradžioje Vilniuje lankėsi Vokietijos kancleris O. Scholzas ir jis viešai tikino, kad Vokietija imsis lyderystės, jog Lietuvoje dislokuotas NATO batalionas būtų išplėstas į brigadą.
Netrukus, pirmiausia iš užsienio šaltinių sužinome, kad Vokietija nusprendė ginti Lietuvą „nuotoliniu būdu“ ir brigados, kurios reikia čia ir dabar, „kol kas“ nebus.
Kyla keli klausimai: ar susitikimo metu apie tai buvo informuotas prezidentas G. Nausėda? Jei buvo, kodėl jis tai nutylėjo ir kodėl per spaudos konferenciją buvo leidžiama dūmų uždanga apie tai, kaip „Vokietija imsis atsakomybės“?
Jei prezidentas nebuvo informuotas, vadinasi tik dar kartą galiu pakartoti tai, ką esu sakęs ne kartą – aš nebetikiu nei vienu vokiečių žodžiu.
Kita vertus, politikai ir mūsų konjunktūrinė politologija kažkaip keistai puolė teisinti tokį vokiečių veiksmą ir tas teisinimas turi priežastį: išaiškėjo, kad mes net neturime infrastruktūros tai brigadai priimti. Kas tai – nekompetencija, nusikalstamas aplaidumas, sabotažas, o gal tikrosios penktosios kolonos darbas?
Tai jau pasitikėjimo Vyriausybe klausimas. Daugiakrypčių įtampų kontekste vis labiau ryškėja Britanijos lyderystė, formuojasi ir realiai veikti pasiryžusios karinės sąjungos Kijevas – Varšuva – Londonas kontūrai. Analitikų, kurie šioje sąjungoje mato ir Baltijos šalis, nuomone, šis trejetas vienas pajėgus pastatyti Kremlių į vietą.
Lenkai prakalbo apie tai, kad jie patys gali imtis iniciatyvos ginti Vakarų Ukrainos oro erdvę. Ir štai labai reikšmingas signalas iš Londono. Naujasis birtų kariuomenės vadas generolas seras Patrickas Sandersas išsiuntinėjo žinutę kiekvienam savo kariui. Jis rašė: „Esame karta, kuri turi parengti kariuomenę vėl kariauti Europoje. Dabar būtina sukurti kariuomenę, galinčią kovoti kartu su mūsų sąjungininkais ir nugalėti Rusiją mūšyje“.
Toks fonas – rimčiausių diskusijų, galimų užsienio politikos korekcijų, ateities strategijų bei scenarijų aptarimo laikas, kuomet turi būti mobilizuotas visas šalies intelektinis potencialas. O ką mes matome ir girdime? Ar turime bent vieną idėjų kalvę?
Tokia galėjo tapti TSPMI, bet tapo partine mokykla. G. Nausėda kažkada yra kalbėjęs apie atviras Prezidentūros duris, bet ten kabo sunkios spynos. Kiek anksčiau vienas profesorius jau suskubo pareikšti, kad mums nereikia jokių naujų sąjungų. Tai kuo dabar užsiima dvaro politologai?
Štai kartu su politikais surengė diskusiją apie nieką – „ES saugumo ir gynybos politiką“. Kalbėjo visiškus vėjus apie tai, kad „ES turi puikią galimybę išnaudoti šią krizę stiprinant savo gynybinius pajėgumus“. Tuo metu, kai Vokietija ir Prancūzija bijo Ukrainos pergalės?
Veiklos imitacija ir eilinis europlepalų raundas, bet jis labai patogus. Ir štai kodėl. Jie gauna daug europinių pinigų įvairiems iš esmės jokios praktinės vertės neturintiems projektėliams, tyrimėliams, nuolat sėdi užsieniuose ir kuria Europos kariuomenę – negi griausi savo finansinės gerovės pamatą? Taigi, šneki bereikšmius niekus, įtinki ir Vilniui, ir Briuseliui, ir Vašingtonui, ir toliau sočiai egzistuoji savo komforto zonoje.
Kita vertus, mane stebina mūsų valstybinės politologijos nenuoseklumas. Ji dabar stovi neomarksistinės ideologijos, kurios pagrindiniai taikiniai yra tradicinė šeima ir Bažnyčia, pusėje. Ir štai jų ideologinis sąjungininkas bei bendramintis popiežius Pranciškus karo kontekste toliau stebina pasaulį savo pareiškimais. Keliuose atskiruose interviu jėzuitų žurnalui „La Civiltà Cattolic“ ir italų laikraščiui „Corriere della Sera“ katalikų Bažnyčios vadovas atvirai kartojo Kremliaus tezes, teigdamas, kad karas Ukrainoje yra NATO veiklos pasekmė – „lojimas prie Rusijos vartų“.
Dėl karo Ukrainoje jis apkaltino ir „tarptautinę ginklų pramonę“. Ir štai mums paaiškina: kritikuoti popiežių ir menkinti jo autoritetą, reiškia tarnauti V. Putino režimo interesams…
Tačiau didžiausia Lietuvos silpnybė ir jos priešas yra ne išorėje, jis tūno šalies viduje. Jis yra sukurtas ir yra penimas pačių lietuvių rankomis. Tai neapykanta. Ji yra šios valdančiosios koalicijos varomoji jėga ir viešųjų ryšių esmė.
Jei kas nors nesutinka su kokiu nors valdžios per jėgą stumiamu sprendimu, oponuoja ar bando protestuoti, iškart susilaukia neapykantos pliūpsnių. Kalbėjimas, normali diskusija ar debatai yra išguiti iš Marijos žemės.
Didžioji žiniasklaida skelbia žmonių nuotraukas ir tyčiojasi iš jų fizinių bruožų, radijo stotys skiria ištisas laidas, kurių dalyviai ieško, aptinka ir triuškina „penktakolonius“ bei Kremliaus propagandistų stiliumi „denacifikuoja“ juos.
Aš nežinau kitos šalies Europoje, kurioje neapykanta didelei daliai šalies piliečių būtų iškelta į valstybinės politikos lygmenį, kad panieka ir įžeidinėjimai lietųsi ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir didžiojoje žiniasklaidoje, o svarbiausia – valdžia ją ne tik laimina ir skatina, bet ir pati dalyvauja šioje kampanijoje.
Bet štai taip puoselėjama neapykantos kitaminčiams kultūra bumerangu atskrido į Seimą ir smogė premjerei I. Šimonytei. Kaip jaučiatės, premjere, nepatiko šaltas dušas? Gal dabar pagalvosite, kaip jaučiasi ir ką apie jus galvoja tūkstančiai žmonių, kuriuos su jūsų palaiminimu valdančiosios koalicijos ministrai, politikai, jūsų išlaikomi laidų vedėjai, jums simpatizuojantys rašytojai bei komentatoriai apipila srutomis beveik kiekviename rašinyje?
Tai, kad politikos kultūra Lietuvoje yra Viduramžių lygio, tik viena medalio pusė. Kita medalio pusė – nacionalinio saugumo ir valstybės išlikimo klausimas. Tai turi suvokti visi, kurie dalyvauja visuomeninių patyčių orgijoje.
Jei Vyriausybei yra per sudėtinga suprasti elementarius žmogaus psichologijos ir elgsenos principus, tai pasikvieskite specialistus ir jie jums paaiškins. Kokia yra žmogaus reakcija, kai dėl savo pažiūrų žmogus nuolat žeminamas, niekinamas, iš jo tyčiojamasi ir tai daroma Vyriausybės lygmeniu?
Labai natūrali – atmetimo reakcija. Žmonės jaučiasi esantys svetimi šioje žemėje, jie nuoširdžiai nekenčia tų, kurie juos nuolat terorizuoja ir niekina, ir sutapatina juos su valstybe. Tie nekenčiami simboliai yra I. Šimonytė ir G. Landsbergis. Todėl vis dažniau skamba klausimas – kiek beliko valstybės? Juk ji negina savo piliečių, o atvirkščiai. O blogiausia, tai kursto mintį, kad mano priešo priešas yra mano draugas.
Tuo metu, kai reikalingas tautos susitelkimas, nuosekliomis valdančiųjų pastangomis pasiekta situacija, kai daugumai žmonių visiškai nebesvarbu, ką daro ši Vyriausybė, niekas nebesigilina, ar sprendimas geras, ar blogas, ar tai yra valstybės saugumo ar išlikimo klausimas, daugumos žmonių reakcija yra ir bus viena – atmetimo.
Lygiai taip pat elgiasi opozicija, kuri iš principo negali sutikti su niekuo, ką daro ši dauguma, nes taip yra užprogramuoti santykiai Seime. Todėl ir S. Skvernelis svarsto, ar sprendimas dėl prekių tranzito nėra Lietuvos „nacionalinis performansas“, o juk nemažai žmonių nori matyti jį prezidentu. Jis iš principo, net jei ir norėtų, negalėtų pritarti jokiems šios daugumos sprendimams, nes tai būtų palaikyta išdavyste.
Taigi, turime visiškai suparalyžiuotą politinę sistemą ir labai trapią visuomeninę situaciją, o artimiausioje perspektyvoje – jokios išeities. Horizonte nesimato ir išmintingo bei ryžtingo nacionalinio lygmens lyderio, kuris galėtų bent bandyti keisti tai.
Bet grįžkime prie karščiausio – Kaliningrado tranzito klausimo. Turime visi suvokti, kad tai tik dar vienas bandymas pagąsdinti mus ir visą pasaulį, paskutinės įsivaizduojamų galių konvulsijos, tačiau akivaizdu viena – Kremliaus niekas nebebijo.
Kita vertus, iš Vašingtono, Europos ir NATO iškart nuskambėjo tokie pat labai kieti ir aiškūs perspėjimai. Atsitraukimas nuo sankcijų ar tranzito ribojimų sušvelninimas būtų didžiausias politinis ir moralinis Lietuvos pralaimėjimas nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo dienos. Tai būtų aiškus signalas Kremliui, kad jo spaudimas veikia ir realpolitik, kurios daugelis taip nekenčiame, triumfas
