Pasaulis eina šuniui ant uodegos, nes realybėje veikia tik durniai, o visi išmintingi persikraustė į FB. Tai vieno „Facebook“ bičiulio įrašas. Nuomonė kategoriška, bet daugelis patyliukais turbūt pritariame jai.
Ar pastebėjote, kaip ryškiai pradėjo skirtis nuomonės ir požiūriai, kaip mes jokioje srityje nebegalime rasti bendrų ir protingų sprendimų? Ar prisimenate bent vieną, bet kokios srities projektą, kuriam viešoje erdvėje ar privačiuose pokalbiuose pritartų absoliuti dauguma?
Bet kokia iniciatyva ar veiksmas susilaukia griežto atoveikio, visuomenė skyla į stovyklas.
Užuot užsiėmęs protinga kuriamąja veikla bei sąžiningu pridėtinės vertės kūrimu, visas mūsų mažas kaimelis skęsta nesibaigiančių aferų bei rietenų liūne.
Svarbiausia, kad tai vyksta nuolat, be jokių pertraukų, nes jau daug metų vieną susipriešinimo temą labai sklandžiai pakeičia kita. Jeigu rietenose išliejamas emocijas būtų galima paversti kokios nors rūšies energija, Lietuva, skaičiuojant vienam gyventojui, turbūt būtų pasaulio čempionė atsinaujinančios energetikos srityje.
Prisimenate Žaliojo tilto skulptūras? Net nebuvo apie ką diskutuoti, tik vienas paprastas klausimas – kodėl jos ten taip ilgai riogsojo? Tačiau, anot klasiko, išmintis liejosi siautulingu domkratu: kalbos, diskusijos, konferencijos, seminarai.
Ūžė visuomenė, socialiniai tinklai, žiniasklaida. O kiek sovietinės nostalgijos būta, protingų kalbų ir žodžių išsakyta, pavyzdžiui, apie „paveldo dekontekstualizavimą“, „deformuotą urbanistinės aplinkos suvokimą“. Vau!
Galų gale įvyko tai, kas seniai turėjo būti padaryta, o kiek tuščiai iššvaistėm laiko, išeikvojom energijos, susigadinom nervų, tuo pačiu – susitrumpinom gyvenimą. Ir visa tai dėl visiškai akivaizdžių dalykų!
Tai jau praeitis, o ką gavom vietoj to? Štai ant vieno iš Žaliojo tilto postamentų iškyla instaliacija „Šeima“. Menas – specifinis reikalas, jis gali patikti arba ne, tačiau kiekvienas praprusęs žmogus sugeba atskirti gerą meną, kuris jam nepatinka, nuo paprasto šlamšto. Ir štai vietoj sovietinio totalitarinio šablono ant Žaliojo tilto atsistoja modernaus meno balvonas.
Mintyse dar susilažinau su savimi, kad to „šedevro“ pristatymuose bus vartojamas labai madingas žodis „santykis“. Tai yra magiškas šablonas, kurį šių dienų meno „konceptualai“ vartoja savo darbams apibūdinti. Ir štai: „Kūrinio idėja – kvietimas susimąstyti apie šeimos ir miesto santykį.“ Toliau – viduriavimas žodžiais. „Taip kviečiu apmąstyti situaciją, kuomet sąlyginai mažame plote gali egzistuoti visiškai kitokios tos pačios aplinkos patirtys, kurias gali skirti tik geležinkelio linija, laiptinė ar kita infrastruktūros detalė“, – apie savo instaliaciją „Šeima“ pasakojo autorius. Tai yra garsiosios proletariato vado frazės, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę, modernus atsiraugėjimas – kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino.
Nors situacija su „menais“ ant Žaliojo tilto tik dar kartą parodo visišką sostinės mero beviltiškumą, tačiau tai – tik vaikų žaidimai. Ar bandėte skaičiuoti, keliuose frontuose išsyk vyksta mūšiai? Verda aistros dėl P. Cvirkos paminklo, dėl buvusios Šv. Jokūbo ligoninės teritorijos konversijos, dėl griaunamų Profsąjungų rūmų, o ant šios statybvietės tvoros kažkokie lunatikai net susigalvoja pakabinti laidotuvių vainikus. Principingas, nuožmus ir, regis, greitai nesibaigsiantis mūšis be nugalėtojų vyksta ir dėl atminimo lentų…
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
„mes jokioje srityje nebegalime rasti bendrų ir protingų sprendimų.” Nemanau. Bendrų sprendimų randa mokslininkai, medikai ir kt. Tik socialinėje srityje yra chaosas.