Vidas Rachlevičius. Negrįžimo taškas pasiektas. Ką darom?

Likus metams iki Lietuvos Prezidento rinkimų, pats laikas mesti šalin sektantišką požiūrį, smulkmeniškumą, mitus bei prietarus ir būtina pradėti kalbėti apie šios valstybės likimą iš esmės. Yra terminas „negrįžimo taškas“. Jis reiškia tašką arba ribą, nuo kurios prasideda negrįžtamas procesas. Šis terminas vartojamas įvairiose srityse, jis taikytinas ir kalbant apie visuomenės bei valstybės raidą.

www.delfi.lt

Nebūtinos sudėtingos studijos, reikalingas tik sveikas protas bei kritinis mąstymas ir tuomet įrodymų, kad valstybė sparčiai nyksta ir degraduoja visais aspektais, daugiau nei pakanka. Yra daug indikacijų, kad Lietuva jau stovi ant negrįžimo taško slenksčio, tuo tarpu skeptikai teigia, kad tą tašką jau kirtome.  Kad ir kaip būtų, kirtus tą tašką, prasidės sniego gniūžtės arba domino efektas – virtinė valstybę naikinančių reiškinių, kurių nebebus įmanoma sustabdyti.

Vis dėlto, aš manau, kad viską dar įmanoma pataisyti, bet apie tai – vėliau. Pradžiai – kodėl dabar arba niekada?

Rekordinė infliacija, ekonomika recesijoje, visuomenė supriešinta, tvyro nepasitenkinimas, demografinė situacija nežada nieko gero. Liberalioji demokratija, arba kitaip tariant, kultūrinis marksizmas, kurį uoliai stumia ir finansuoja ši Vyriausybė, sistemiškai puola Bažnyčią, šeimą, lietuvių tradicijas ir kalbą – pamatus, ant kurių buvo atkurta ir stovi Nepriklausomybė.

Tradiciškai santūrūs ir korektiški investuotojai šios Vyriausybės mokesčių reformą įvardija tragikomedija. Balandį fiksuotas 7,1 proc. metinis pramonės nuosmukis, pramonininkai gerų naujienų šiems metams neturi ir svarsto, kad einama banaliai populistiniu keliu, pykstantis su ekonomine logika ir atimant iš visų Lietuvos žmonių gerovės perspektyvas.

Smulkiųjų verslininkų ir individualiai dirbančių asmenų žodynas gerokai spalvingesnis – mokesčių reforma yra primityvaus buhalterinio mąstymo triumfas. Tuo tarpu jau treti metai ore kabo nepanaudotų 1,6 milijardo eurų Europos paramos lėšų klausimas, jas naikina infliacija ir kol kas jokių vilčių, kad tie pinigai bus įlieti į Lietuvos ekonomiką.

Prisimenate, kažkada nuolat buvo kalbama apie sveikatos apsaugos sistemos reformą?

Niekas nevyksta, tačiau biurokratai sistemiškai terorizuoja moksleivius ir vairuotojus. Mokyklose fiksuojami smurto protrūkiai, bendramoksliai vieni kitiems rengia egzekucijas, apsinuodijimai narkotinėmis medžiagomis ir jaunuolių mirtys nuo jų tapo informacine rutina. O juk tas jaunimas ateis į darbo rinką ar universitetus, kurie taip pat degraduoja, talentingiausi jaunuoliai išvyksta studijuoti į užsienį ir daugelis nesiruošia grįžti.

Kalbos apie dvigubos pilietybės naudą tėra tik gudrauodegių planas, o „Globali Lietuva“ – tuščias oro virpinimas. Žmonės masiškai važiuoja apsipirkti į Lenkiją, Rusiją ir Baltarusiją. Tai visai nestebina, nes Vyriausybei rūpi ne žmonių interesai, o aklas Europos Sąjungos (ES) perteklinių reguliavimų vykdymas.

„Valstybė yra suinteresuota prekybą degalais mažinti, o ne didinti, vien tik tam, kad būtų surinkta daugiau mokesčių. Tad nieko blogo nenutiks, jei, pavyzdžiui, dyzeliną sunkiasvoriam transportui verslas pirks ne Lietuvoje, o Lenkijoje“, – rimtu veidu kalba ministras Simonas Gentvilas.

Kad ministras susipykęs su ekonomine logika ir sveiku protu – vienas klausimas, kad ši Vyriausybė susitapatino su valstybe – kitas, bet niekas jo viešai nepaklausė svarbiausio: „Pone ministre, o kam jūs dirbate?“

Tuo metu, kai pasaulyje vyksta technologijų revoliucija, kvantinės kompiuterijos proveržiai, kai įvairiose šalyse valstybiniu lygmeniu diskutuojama apie dirbtinio intelekto įtaką, daugelis Lietuvos gyventojų, palinkę ties telefonų ir kompiuterių ekranais akylai seka Suodaičių muilo operą ir skaičiuoja, kiek mokesčių mokėtojų pinigų nušvilpė savivaldybių tarybų nariai.

Lietuva, kaip bandoma teigti, yra laimingiausių šalių dvidešimtuke, tačiau kažkodėl tik 30 proc. jos gyventojų pasitiki valdžia – tiek pat, kiek ir Kolumbijoje. Kodėl?

Nesenas faktas puikiai iliustruoja valdžios požiūrį į dirbančius žmones ir biurokratijos bukumą. Eurolygos finalo ketverto metu, per patį darbymetį, Kauno kavines, restoranus ir barus užplūdo ne tik Valstybinės mokesčių bei Darbo inspekcijų, bet ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai, kurie rengė patikrinimus ir buvo paralyžiavę darbą.

Lietuva nesugebėjo išsaugoti nacionalinio oro vežėjo, per tris dešimtmečius nesugebėta nutiesti nei europinės geležinkelio vėžės į užsienį, nei greitkelio į Lenkiją. Šios Vyriausybės ministrai yra savo kuruojamų įmonių akcininkai, Lietuvos paštas praktiškai sunaikintas, premjerei atrodo visiškai normalu, kad rekordinius pelnus fiksuojantys bankai uždarinėja skyrius provincijoje ir tūkstančiai gyventojų tampa atkirsti nuo galimybės tiesiogiai gauti finansines paslaugas.

Ar dar prisimenate nesenus svaičiojimus apie gerovės valstybę? Tuo metu, kai pasaulyje vyksta technologijų revoliucija, kvantinės kompiuterijos proveržiai, kai įvairiose šalyse valstybiniu lygmeniu diskutuojama apie dirbtinio intelekto įtaką, daugelis Lietuvos gyventojų, palinkę ties telefonų ir kompiuterių ekranais akylai seka Suodaičių muilo operą ir skaičiuoja, kiek mokesčių mokėtojų pinigų nušvilpė savivaldybių tarybų nariai.

Visišką šios ir ankstesnių valdžių neįgalumą geriausiai simbolizuoja keli dalykai: nacionalinio stadiono šmėkla ir griūvantys tiltai. Logiškas rezultatas. Apskritai daug kas Lietuvoje, kaip sakoma, laikosi ant garbės žodžio, net ir krašto gynyba. Mano nuomone, visuomenės būseną ir nuotaikas geriausiai iliustruoja situacija vyrų krepšinio rinktinėje. Prisimenate 1992-ųjų Barseloną ir Lietuvos vyrus su „The Grateful Dead“ marškinėliais? Tuomet buvome jauni, alkani, drąsūs, veržlūs, nepaisantys taisyklių bei autoritetų. Ta rinktinė ir daug ką šokiravę marškinėliai buvo tuometinės atgimusios Lietuvos simbolis.

2023-iaisiais, artėjant pasaulio čempionatui, visas būrys geriausių krepšininkų ieško pasiteisinimų, kaip išsisukti nuo rinktinės. Juk puikiai suprantame, kad tai – ne apie sportą, tai – dabar valstybėje ir visuomenėje tvyrančio moralinio klimato atspindys.

Negi jums atrodo, kad viso to nemato užsienio investuotojai, analizės centrai, ambasados ir žvalgybos, kurių parengtos analitinės pažymos gula ant jų vyriausybių stalų?

Štai toks trumpas šalies „pasiekimų“ sąrašas, kuris prasidedant prezidento rinkimų kampanijai tvyro ore. Neabejoju, kad kažkas dabar piktinasi, todėl noriu paklausti: negi jums atrodo, kad viso to nemato užsienio investuotojai, analizės centrai, ambasados ir žvalgybos, kurių parengtos analitinės pažymos gula ant jų vyriausybių stalų?

Taigi, galvą į smėlį sukišusio stručio poza ar dėl visokiausių smulkmenų naudojama grotažymė „Didžiuojuosi Lietuva“ tikrai nepadės. Tačiau gal tai tik laikini nesklandumai ir mūsų politikai turi ateities viziją bei politinę valią jai įgyvendinti?

Prisimenate 2018 metų šou „Idėja Lietuvai“ ir prezidentės Dalios Grybauskaitės pristatytą pirmąją idėją, kad iki 2025 m. mokytojo profesija turi būti prestižinė? O Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“?

Tokie projektai yra tik laiko gaišimas ir sėdmaišininkų ėdžios, nes dabar jau kurpiama 2050-ųjų Lietuvos vizija. Tačiau būtų neteisinga teigti, kad ateitimi niekas nesirūpina. Seime yra Ateities komitetas, jo iniciatyva buvo surengtas parlamentinis kongresas „Pasaulio ateitis“. Kas tie Seimo nariai, šio komiteto nariai, kurie veda mus į ateitį? Matas Maldeikis, Zigmantas Balčytis, Liudvika Pociūnienė, Viktoras Pranckietis, Valdemaras Valkiūnas…

Nebesiplėsiu, tik priminsiu, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai šiuo metu vadovauja asmuo, net neišstenėjęs magistro laipsnio. Likus metams iki prezidento rinkimų ateities kontūrai jau braižomi vadinamųjų konservatorių stovykloje. „Mes dabar darome pasaulio istoriją“, – partijos susirinkime svaičiojo Žygimantas Pavilionis. O nuo realybės taip pat atitrūkęs Andrius Kubilius tikina, kad „mes turime daug potencialiai labai stiprių kandidatų“. Tai – Barbė Devyndarbė, neva visiems valstybės postams vienodai gerai tinkama, bet realiai su jokiomis problemomis nesusitvarkanti ir jokios vizijos neturinti Ingrida Šimonytė, kuri iš paskutiniųjų gynė ministrę Jurgitą Šiugždinienę. Dėl to premjerė net ir daugelio savo gerbėjų akyse patyrė moralinį bankrotą.

Tačiau nereikia būti naiviems, tai nebuvo jos vienašališkas sprendimas, tokia buvo partijos viršūnėlės valia, todėl tai ir visos partijos moralinis bei politinis bankrotas. Beje, ne pirmas. Savo tradicine arogancija bei politiniu bukumu jie sumovė ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) galimybes būsimuosiuose Prezidento rinkimuose, todėl „geriausią, kas galėjo nutikti Lietuvai“ vėl neapibrėžtam laikui galima dėti į otstoiniką (Užsienio reikalų ministerijoje vartojamas terminas – aut.).

Kita vertus, jei ji taptų kandidate, per debatus būtų galima sutaupyti daug laiko, nes natūraliai atkristų klausimai apie politikos skaidrumą, etikos standartus, apie tai, kaip ji būtų teisinga visiems piliečiams. Juk sakoma: neklausyk, ką jie kalba, o žiūrėk, ką daro.

Kiti, anot A. Kubiliaus, stiprūs kandidatai yra „šaudė tu šaudė“ Arvydas Anušauskas, pats nepopuliariausias politikas ir garantuotas rinkimų lūzeris Gabrielius Landsbergis, Monika Navickienė. Dar minėjo ir Viktoriją Čmilytę-Nielsen. Pastarųjų dviejų damų vienintelė ir stipriausia savybė yra ta, kad jos tiesiog yra.

Į šią kompaniją labai tiktų ir galima socdemų kandidatė – „geroji teta“ Vilija Blinkevičiūtė bei „joks“ Gitanas Nausėda, kuris dar vienai kadencijai tik užkonservuotų stagnaciją ir nuopuolį. Apie kitus galimus partijoms atstovaujančius kandidatus net kalbėti neverta – Lietuva to tikrai nenusipelnė. Bent kol kas, nors, jeigu visuomenė ir toliau tik pasyviai stebės šią degradaciją, visko gali būti…

Nė vienas iš dabar Seime atstovaujamų partijų atstovų, tapęs prezidentu, nieko nepakeis. Lietuviškoji partinė oligarchinė sistema yra nepajėgi generuoti naujas idėjas ir juo labiau jas įgyvendinti, nes partijos yra taip sukonstruotos ir užprogramuotos. Jų pagrindinis ir vienintelis tikslas – būti valdžioje.

Ir štai priėjome prie svarbiausio klausimo, ir visi, kam dar rūpi ši valstybė, apie tai turi gerai pagalvoti. Pripažinkime: daugelis suvokia, jog kažką reikia daryti, jie gal ir pakiltų nuo sofos, bet nemato, paskui ką ir kuria kryptimi eiti. Daug žmonių per rinkimus tradiciškai iš kelių blogybių renkasi mažesnę. Tokių nemažai ir tarp vadinamųjų konservatorių elektorato. Nedrįsčiau teigti, kad dažnai keliamas klausimas „o kas, jei ne jie“ yra visiškai netikęs. Jis turi racionalų grūdą, bet tik tuomet, kai nėra jokios rimtos alternatyvos.

Privalome labai aiškiai suvokti esminį dalyką: nė vienas iš dabar Seime atstovaujamų partijų atstovų, tapęs prezidentu, nieko nepakeis. Lietuviškoji partinė oligarchinė sistema yra nepajėgi generuoti naujas idėjas ir juo labiau jas įgyvendinti, nes partijos yra taip sukonstruotos ir užprogramuotos. Jų pagrindinis ir vienintelis tikslas – būti valdžioje.

Šiuo metu Lietuva yra savo vidinėse rietenose paskendusi betikslė valstybė, upė be krantų. Tenka pripažinti, kad dabar, kai braižomi pokario pasaulio kontūrai, ji niekam neįdomi. Po pasiektos narystės ES ir NATO politinis elitas nebeturi nei vizijos, nei plano, o Vyriausybės nesugeba suformuluoti ir siekti net trumpalaikių tikslų. Valdžia nėra atskaitinga visuomenei, net nemato reikalo pasiaiškinti apie duotų pažadų vykdymą, o rinkėjai to ir nereikalauja. Visi visų partijų per rinkimus įvardijami prioritetai yra tik tušti žodžiai.

Visiškai aišku, kad nei eiliniai, nei pirmalaikiai Seimo rinkimai nieko nepakeis, tai bus tik eilinis neveiksnios politinės sistemos švytuoklės judesys. Ar norime taip gyventi toliau? Ar galime sau leisti dar penkerių metų nuosmukio prabangą?

Mano nuomone, realus valstybės atsinaujinimas galėtų prasidėti nuo Prezidentūros. Aš kalbu ne apie „kaip gerai pakalbėjo“ ar kosmetines pertvarkas, kurias turėtų inicijuoti naujasis prezidentas. Vaizdžiai kalbant, valstybės institucijoms bei visuomenei reikalinga nauja operacinė sistema ir perkrovimas. Kadangi Lietuvoje nėra idėjų kalvių, tokia turi tapti Prezidentūra. Ten prie vieno stalo būtina susodinti šviesiausius šalies protus – sociologus, filosofus, kultūros žmones, – kurie kartu su geriausiais įvairių sričių ir pažiūrų ekspertais „diskusijose be kaklaraiščio“ konsensuso principu atsakytų į svarbiausią klausimą – kokios Lietuvos norime? Ar norime daugiau valstybės, didesnio viešojo sektoriaus, daugiau reguliavimo ir biurokratijos, ar mažiau valstybės, mažiau socialinių garantijų, bet daugiau laisvių privačiai iniciatyvai, tuo pačiu ir atsakomybės? Kokie yra socialinės raidos ir ekonomikos prioritetai bei strateginės kryptys? Atsižvelgiant į tai ir aptariant su visuomene, prezidentui moderuojant, tie žmonės ir darbo grupės galėtų nubraižyti ir kardinalios mokesčių reformos kontūrus, kad ji būtų skaidri ir paprasta, kad visi galėtų ir norėtų tuos mokesčius mokėti.

Tuomet, įvertinus valstybės tikslus ir realius pajėgumus, reikėtų pradėti projektuoti esmines sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo sistemų reformas, apsispręsti dėl krašto gynybos principų bei finansavimo ir t. t. Jei toks procesas užsivestų, būtų viešas ir skaidrus, neabejoju, kad susilauktų didelės visuomenės paramos ir dalyvavimo, o į tai negalėtų neatsižvelgti ir Seimas, kad ir koks jis būtų.

Tikėtina, kad tokie judesiai demokratiškoms pertvarkoms paskatintų ir partijų skyrius regionuose, iniciatyvos pajudėtų iš apačios, nes dabar valdžią yra uzurpavusios tik grupelės partinių bonzų sostinėje. Galbūt atsirastų poreikis ir naujai partijai, kuri būtų visiškai atsiribojusi nuo politinių perbėgėlių. Ši strategija nėra opozicijos konsolidavimas, nes praktiškai visa Seimo opozicija taip pat yra kolektyvinio sisteminių partijų idėjinio bei politinio bankroto dalis.

Opozicija – tai daugybė žmonių, kurie yra pasyvūs ir dar nepajuto, kad iniciatyva bei vienybė ir šioje valstybėje kažką gali. O potencialas yra milžiniškas: remiantis naujausiais reitingais, vien atmetus simpatizuojančius dabartinėms partijoms, daugiau kaip 40 proc. rinkėjų rinktųsi „kitą partiją“, yra neapsisprendę arba nebalsuotų, o žinant, kad nemažai rinkėjų iš kelių blogybių renkasi mažiausią, tas skaičius yra gerokai didesnis. Tačiau, kad tai įvyktų, reikia naujo išmintingo, stipraus ir plataus akiračio lyderio, kuris nebūtų susijęs nė su viena partija. Jei norime esminių pokyčių, reikės įveikti baimę ir inerciją, reikės sulaužyti ne vieną tabu, bus būtinos didžiulės bendros pastangos ir visiškai inovatyvūs sprendimai, kokių Lietuvos politikoje iki šiol nėra buvę.

Sakote, kad nieko neišeis? Nepabandęs negali žinoti. O kada nors vėliau negrauš sąžinė, kad nepabandėme?

Skaitykite daugiau: www.delfi.lt