Lietuviai yra veršių tauta. Apie tai yra kalbėjęs dar pirmosios Vyriausybės finansų ministras Romualdas Sikorskis.
Nuo to laiko niekas nepasikeitė, nors daugelis oriai išpūtę krūtines laiko save tikrais europiečiais. Siūlau neįsižeisti ir neprisitaikyti konkrečiai sau, bet daug lietuvių yra banda apie kurią gali pasvajoti kiekvienas piemuo, nes ją nepaprastai lengva ganyti: pakanka vos mėnesio smegenų plovimo ir viską pamiršę jie puola į naują isteriją. Dabar tai yra vatnikų ir penktosios kolonos medžioklė.
Šiandienos pasaulis, pulsuojantis įvairiausios informacijos srautais ir nuolat kintančiomis perspektyvomis, paradoksaliai išaugino ir išugdė naują dogmatikų kartą. Viešojoje erdvėje mes matome neįtikėtinas parodomąsias mąstymo transformacijas ir ideologinį ekstremizmą, kurį simbolizuoja, pavyzdžiui, žalimai ir šedbarai, įvairūs portalų komentatoriai. Kai kurie iš jų yra protingi žmonės ir juos priskiriu naudos gavėjams – situacijos kolaborantams, kurie puikiai supranta, ką daro. Tačiau savo veikla ši asmenų grupė išugdė minias dogmatikų.
Šių dienų Lietuvos dogmatikas – tai žmogus, kurio pasaulėžiūra yra sukaustyta nematomomis, bet tvirtomis betono sienomis, pastatytomis iš pasirinktų naratyvų, patvirtinimo šališkumo ir baimės prarasti savo įsitikinimų stabilumą. Jo pasaulėžiūra dažnai formuojasi ne per kritišką mąstymą ir nuolatinį idėjų susidūrimą, o per saugų prieglobstį jam patogiuose informacijos burbuluose.
Socialiniai tinklai, algoritmai ir bendraminčių grupės sukuria aido kameras, kuriose girdimas tik patvirtinimas jau esamų įsitikinimų. Kiekvienas paspaudimas „patinka“, kiekvienas pakomentavimas „pritariu“ tik stiprina šias sienas, paversdamas jas neperšaunamomis. Todėl naujienų portalų srautai yra kruopščiai atrinkti, filtruojant bet kokią informaciją, kuri visuomenei galėtų sukelti kognityvinį disonansą. Taip palaipsniui daugumai lietuvių buvo suformuotas pasaulio vaizdas, kuris yra ne objektyvus atspindys, o subjektyvus, patogus ir saugus konstruktas. Todėl dabar viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje matome keistą reiškinį: vyksta aktyvi penktosios kolonos medžioklė, bet didysis blogis yra Donaldas Trumpas.
Tenka pastebėti, kad daugelis tų, kurie „triuškina“ D. Trumpą – aš jo taip pat neidealizuoju – demonstruoja visišką reikalo neišmanymą. Užuot tyrinėję, vertinę ir lyginę įvairią informaciją su savo turimomis žiniomis, portalų komentatoriai – dogmatikai nesigilinę ją atmeta iš karto. Jie tiesiog negali rizikuoti pripažinti, kad jų įsitikinimai gali būti klaidingi, nes tai sukeltų diskomfortą ir galėtų sugriauti įsivaizduojamo pasaulio modelį. Patvirtinimo šališkumas verčia dogmatiką plaukioti toje informacijoje, kuri patvirtina jo nuomonę, ir ignoruoti arba atmesti bet ką, kas jai prieštarauja. Mes aiškiai matome jų baimes būti „suklaidintiems“, todėl jie aklai pasitiki tik savo informacijos šaltiniais ir komentarų autoriais, ir atmeta visus kitus kaip „melagingus“ ar „iškreiptus“.
Šių dienų Lietuvos dogmatikai slepiasi po įvairiomis kaukėmis, tačiau ar dogmatizmo galime išvengti? Kritinis mąstymas, nuolatinis savęs klausinėjimas, atvirumas naujoms idėjoms ir gebėjimas pripažinti savo klaidas yra priešnuodžiai šiai dvasios būklei. Būtina suvokti svarbiausią dalyką: šių dienų pasaulis yra per daug sudėtingas, jame per daug niuansų, kad jį būtų galima sutalpinti į vieną, nekintantį naratyvą. Apie tai – šis mano tekstas.
Redakcijos pastaba: visas tekstas skirtas tik V. Rachlevičiaus prenumeratoriams.
