Religiniai karai. Taip apibūdinčiau dabartinę Lietuvos visuomenės emocinę būseną ir karščiausia tų karų fazė kilo savaitgalį po diplomatinės katastrofos Vašingtone.
Aš nesivėliau ir nesivelsiu į diskusiją, kas kaltas, kas iš tiesų nutiko Baltuosiuose rūmuose, nes tai yra visiškai beprasmiškas laiko eikvojimas. Religiniuose karuose vadovaujamasi ne sveiku protu, logika, faktais, reikalo esmės išmanymu, o fanatišku tikėjimu ir jausmais. Karo metu – tai pats blogiausias pasirinkimas, bet tokie jau tie religiniai karai.
Pažvelgęs iš šono į didelės dalies educated / vaccinated visuomenės sluoksnio elgseną socialiniuose tinkluose praėjusį savaitgalį, visų pirma, prisiminiau Franko Zappos dainą „Dancin’ Fool“ (Aš nelabai išmanau apie šokius… Štai kodėl turiu šią dainą… Viena mano koja trumpesnė už kitą… Ir abi mano kojos per ilgos… Aš nejaučiu natūralaus ritmo… Bet aš šoku kiekvieną vakarą…)
Žvelgdamas į kitus, mačiau į isteriją puolusį vaiką, kuris parduotuvėje nukrito ant žemės ir spardydamasis kojomis rėkia visą gerkle, nes jam nenupirko norimo žaislo.
Liūdniausia, kad jau turim ištisą religinių fanatikų sluoksnį. Tai tie patys užingridai, bet dabar pakeitę temą. Nepakildami nuo sofos jie stojo į mūšį su JD Vance‘u po jo kalbos Miunchene, nepakildami nuo sofos jie krauna malkų stirtą jo inkvizijos laužui po susitikimo su V. Zelenskiu, jiems idėjinis priešas yra penkis Oskarus ir daug kitų prizų visame pasaulyje laimėjęs filmas „Anora“.
Įdomu, kur jie įsivaizduoja gyveną – Saudo Arabijoje, Rusijoje ar Šiaurės Korėjoje? Jie iš inercijos vis dar įsivaizduoja, kad jų stabai ir dievai „formuoja pasaulinės politikos dienotvarkę“, bet neapykantos užpiltomis akimis nemato, kad jie ir jų riksmai niekam neįdomūs, nes Londono summitas vyksta be jų, o tiksliau – be mūsų visų. Ką tai reiškia? Jiems tai neįdomu, nes svarbu išsirėkti. Tuos religinius karus kursto mūsų propagandistai ir komentatoriai, kurie niekada nėra dirbę ar analizavę pirminių šaltinių, kurie nieko neišmano, tik pergromuluoja akimis permestas kitų leidinių antraštes, pateikia savo neišrankiai auditorijai primityviausių emocijų prifarširuotą prasčiausios kokybės netikrą zuikį, o ji tiki, kad valgo ne visiškai provincialų šlamštą, bet puotauja „Michelin“ restorane. Tie minties šaunuoliai, kuriuos patiktukais užmėto bandos jausmo vedama minia, nesuvokia, kad senojo pasaulio, apie kurį jiems taip gražiai pasakojo ir tebepasakoja, nebėra. Jie gyvena praeityje, o dabartis jiems kelia tik isteriją. Jiems viskas aišku, o mąstantiems ir geriau informuotiems žmonėms – ne.
Kokia bus ateitis, mes nežinome. Dabar braižomi naujo pasaulio kontūrai, kurį galima pavadinti naująja Jalta. 1945-ųjų konferencija mums buvo tragiška, nepatiks mums ir naujoji, bet mes neturime pasirinkimo. Norėdami laviruoti tarp pasaulinių girnų ir išlikti, privalome ne rėkauti nuo sofų, o pagaliau nusiimti vaikiškus rožinius akinius, bandyti suprasti, kas vyksta ir ieškoti Lietuvai saugaus užutekio. Apie tai – ramiai ir be emocijų.
