Vidas Rachlevičius. Tamsiausia Europos valanda, mums reikia Berlyno sienos

delfi.lt

Kai karas ant slenksčio, tuomet laikas mesti šalin visas politkorektiškas kalbas ir visiškai atvirai, net ciniškai pakalbėti apie aktualijas, nes būtent tokia yra šių dienų politika. Į Europą vėl atklydo realaus karo grėsmė, apie tai visi kalba, tačiau aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, apie ką visi tyli – Europos nebėra.

Turiu galvoje ne geografinį terminą, žemyną, o Europos Sąjungą, kurią sutrumpintai vadiname Europa. Formaliai ji yra ir tikriausiai dar kurį laiką bus, bet jos, kaip pasaulinės ir net europinės politikos subjekto reikšmė yra artima nuliui. Tai buvo žinoma seniai, tačiau pastaraisiais metais ši realybė buvo maskuojama pompastiškais renginiais ir skambiais, bet visiškai tuščiais pareiškimais apie „geopolitinę Europos Komisiją“ ir „Europos strateginę autonomiją“.

Kai kyla konfliktų grėsmės, komunikacija, diplomatinės pastangos ir derybos vyksta tarp realių galios centrų, tam skirtos ir vadinamosios karštosios linijos. Ir štai reali naujo didelio karo Europoje grėsmė, visai ES pašonėje, o kur ji? Europlepalų pakanka, bet iš esmės tai yra spengianti tyla. Jeigu kyla rimta krizė, lyderiai griebiasi telefono, o kam skambinti į Briuselį, su kuo kalbėtis, o svarbiausia, apie ką? Ką gali Ch. Michelis, U. von der Leyen, R. Metsola ar J. Borrellis? Regis, jie ir patys tai supranta, todėl nebėra įprastų patrepsėjimų apie kažkokį realų „koordinuotą atsaką“.

Kalbos apie vienybę nesiskaito. Didžiausia ironija, kad Ukraina buvo šalis, kuri labiausiai norėjo tapti europiete. Žmonės Maidane ne tik mojavo ES vėliavomis, skirtingai nei mes ar daugelis kitų ES narių, jie kovėsi už tai, liejo kraują už „europietiškas vertybes“ – teisinę valstybę, demokratiją, laisvę. Dabar jie yra išduoti, Briuselis tūno šešėlyje. Ši situacija dar kartą patvirtina žinomą tiesą, kad krizė neformuoja charakterio, o jį atskleidžia.

Briuselis taip pat turi savo gražulius ir maldeikius, vienas iš tokių – Belgijai atstovaujantis EP narys Guy Verhofstadtas, aršus unifikuotos Europos šalininkas, kuris vartoja skambų terminą „Europos imperija“. Imperijos esmė yra tvirta politinė valia ir visos imperijos visais laikais rėmėsi galiomis ir, visų pirma, karinėmis, tuo tarpu ES yra biurokratinės imperijos eksperimentas, o bandoma lipdyti ES kariuomenė yra visiškas nonsensas.

Esmė ta, kad ES valdo ne politikai, o biurokratija, o ji negali būti nei politinės valios nešėja, nei reiškėja. Biurokratija atstovauja tik savo interesams ir jos pagrindinis siekis – didinti administracines galias. Tuo tarpu net ir visiškas nesąmones kalbantis charizmatiškas politikas yra idėjų skleidėjas ir sugeba paskui save suburti mažesnį ar didesnį skaičių žmonių. Kai dėl charizmos, tai kažkada, kai Britanija dar buvo ES narė, Nigelas Farage‘as tuometiniam Europos Tarybos pirmininkui Hermanui Van Rompuy yra viešai pareiškęs, kad jo charizma – kaip obuoliais kimštos anties. Šiurkščiai, bet teisingai, nes būtent tokie ir yra eurobiurokratai ir komisarai, Vokietijos kancleris ir daugelis kitų. Jie yra pavyzdiniai šios sistemos produktai.

Kitas imperijos bruožas – lyderystė, o kas galėtų būti naujosios Europos imperijos lyderis? Paklauskite lenkų, italų, vengrų, belgų ar lietuvių, ar jie nori būti valdomi „demokratiškai paskirto“ vokiečio ar prancūzo? Kokie yra vienijantys veiksniai? Krikščionybė – praeitis, ir jos kaip vienijančio veiksnio jau atsisakyta. Dabartis – neomarksizmas ir liberalizmas, ateitis – masinė migracija ir žemyno islamizacija.

Grynai statistiškai ir ant popieriaus ES yra ekonominė milžinė, bet, pavyzdžiui, sankcijų prasme ji nesugeba pasinaudoti net tuo, nes šis darinys yra dažnai visiškai nesuderinamų politinių požiūrių bei ekonominių interesų kratinys. Ir šiomis dienomis Europos Parlamente liejasi kalbos apie „pačias griežčiausias“ sankcijas, galimą Rusijos atjungimą nuo SWIFT ir panašiai. Tačiau net ir didžiausi ES draugai į tai žiūri su atlaidžia šypsena, nes tie kalbėtojai yra įdomūs tik patys sau, o rusai prie tų sankcijų jau seniai prisitaikė. Net ir atjungimas nuo SWIFT jokios apčiuopiamos žalos V. Putino režimui nepadarytų, nes rusai tam pasiruošė dar pernai. O štai prezidento G. Nausėdos žodžiai: „Šiandien Briuselyje – svarbūs pokalbiai apie Ukrainos ir visos Europos saugumą. Su ką tik iš Maskvos grįžusiu Vokietijos Kancleriu Olafu Scholzu kalbėjome apie tai, kaip galime spręsti dabartinę saugumo krizę. Sutarėme, kad Europos Sąjungos valstybių vienybė ir pozicijos tvirtumas – būtinos sąlygos siekiant deeskalacijos. Mes stiprūs, kai vieningi“. Atleiskit už šiurkštumą, bet yra geras lietuviškas posakis apie iš organizmo išstumiamo šilto oro pynę… Niekuo nesiskyrė O. Scholzo ar U. von der Leyen kalbos ir savaitgalį vykusioje Miuncheno konferencijoje.

Kitas svarbus klausimas – atsakomybė. Be jokios abejonės, politinė ir moralinė atsakomybė už tai, kad tokia situacija apskritai susidarė, visų pirma, tenka kolektyvinei ES. Jei konkrečiau, tai jos lokomotyvui Vokietijai, o jei visai konkrečiai – buvusiai kanclerei A. Merkel. Tai yra jos dviejų dešimtmečių politikos paveldas. Tai ji po savo sparnu užaugino V. Putiną tokį, kokį dabar matome, ir dangstė bei globojo jį iki pat savo kadencijos pabaigos. Tai vyko visos Europos akyse, visi tai aiškiai matė, bet pataikavo jai, ir dabar matome rezultatą. O kur dabar yra tikroji krizės architektė, gal kas matėt ar girdėjot? Mano nuomone, pirmoji kandidatė, kuri turi būti pastatyta prie XXI a. Europos politikos simbolinio gėdos stulpo, yra A. Merkel.

O dabar – apie labai platų ir sudėtingą geopolitinį šios krizės kontekstą. Gana netikėtai Ukraina atsidūrė ne tik europinės, bet ir globalios politikos epicentre, nes ten dabar sprendžiasi labai dideli dalykai. Daugelis to nesupranta, todėl apie viską iš eilės. Prieš tris dešimtmečius R. Reagano ir M. Thatcher vedami kolektyviniai Vakarai triuškinamai laimėjo šaltąjį karą, tačiau per du dešimtmečius ideologiniame fronte V. Putinas praktiškai atsirevanšavo. Europa, užsižaidusi su realpolitik, kaktomuša susidūrė su merkelizmo ir šrioderizacijos pasekmėmis. KGB perbėgėlis Jurijus Bezmenovas, duodamas interviu amerikiečių televizijai, aiškino, kaip daugelį metų KGB kariavo ideologinio perversmo karą prieš Vakarus, kurio ilgalaikis tikslas – pakeisti tikrovės suvokimą taip, kad niekas nepajėgtų daryti protingų išvadų, kad apgintų save, savo šeimą, bendruomenę ir šalį. Misija įvykdyta. Neturėdami priešo, su kuriuo reikėtų kovoti dėl išlikimo, persisotinę Vakarai pakėlė ranką prieš save. Kokia ten Ukraina, reikia visais įmanomais būdais kenkti britams už „Brexitą“, uždrausti šv. Kalėdas ir pamokyti gyventi lenkus bei vengrus!

JAV prezidentui D. Trumpui nepatiko Europos laikysena dėl „Nord stream 2“ ir daug kitų dalykų. Jam taip pat nepatiko ir matematika, kuri akivaizdžiai rodė, kad Europa parazituoja net ir savo saugumo klausimais, todėl ėmėsi kaubojiško stiliaus diplomatijos. Europa sumišo, pasimetė ir užpyko. Santykiai buvo sugadinti. Atėjus prezidentui J. Bidenui, amerikiečių prioritetai pasikeitė: Vašingtonas nebelaiko Rusijos didžiausiu iššūkiu ir priešu, dabar tai yra Kinija ir visas dėmesys bei milžiniški ištekliai kreipiami į tą pusę. Beje, JAV ką tik pasitvirtino savo politikos Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione strategiją. Tai yra esminis krypties posūkis tiek jų globalioje politikoje, tiek ir karyboje.

Tokiomis aplinkybėmis kolektyvinis Bidenas nusprendė, kad karo dviem frontais nebus, ir susitaikė su Europa. Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo svarbiausia strategine partnere Europoje Vašingtonas įvardijo ne Didžiąją Britaniją, o Vokietiją. Daugelį tai šokiravo. Vėl pajudėjo A. Merkel ir V. Putino bendras projektas „Nord stream 2“. Norėdamas švelniai paglostyti Briuselį, J. Bidenas ne kartą kritikavo Londoną dėl „Brexito“ ir grasino įvairiais ekonominiais trikdžiais. Eurobiurokratai lydėsi iš laimės. Tapo aišku, kad Europą užliūliavęs Vašingtonas gražiai atsitraukia nuo jos reikalų – jūs tvarkykitės patys. Briuselis įsijautė į naują vaidmenį ir vėl pradėta svaičioti apie „Europos strateginę autonomiją“ ir panašius dalykus.

Vokiečiai ir prancūzai primygtinai ragino Kijevą įgyvendinti Minsko susitarimus, kurie būtų reiškę visišką V. Putino pergalę. Nekalbant apie kitas pražūtingas sąlygas, Donecko ir Luhansko autonomijų įteisinimas reikštų, kad būtų legalizuotas Maskvos karinis – teroristinis placdarmas Ukrainos teritorijoje. Amerikiečiams tik formaliai dalyvaujant procese, susidarė tam tikras vakuumas, kuris buvo palankus rusams.

Vis dėlto, Ukrainos problema niekur nedingo, ją Vašingtonas tyliai patikėjo naujiems strateginiams partneriams – vokiečiams. Prasidėjo spaudimas Ukrainai vadinamojo Normandijos formato kontekste. Realiai tai buvo 1938-ųjų Miuncheno nauja interpretacija. Vokiečiai ir prancūzai primygtinai ragino Kijevą įgyvendinti Minsko susitarimus, kurie būtų reiškę visišką V. Putino pergalę. Nekalbant apie kitas pražūtingas sąlygas, Donecko ir Luhansko autonomijų įteisinimas reikštų, kad būtų legalizuotas Maskvos karinis – teroristinis placdarmas Ukrainos teritorijoje. Amerikiečiams tik formaliai dalyvaujant procese, susidarė tam tikras vakuumas, kuris buvo palankus rusams. Europoje prasidėjo rusų surežisuota ir tyliai kurstoma masinė propagandinė kampanija prieš Ukrainą ir konkrečiai prezidentą V. Zelenskį. Ne vieną rusų pakištą jauką prarijo ir mūsų žiniasklaida. Kijevas manevravo, reiškė abejones dėl galimybių Minsko procesu pasiekti taiką, tempė laiką ir jokios realios pažangos derybose nebuvo pasiekta.

Ir štai – Afganistano katastrofa, pabėgimas iš Kabulo. Tai buvo nepaprastai skaudus J. Bideno pralaimėjimas, sukėlęs rimtų pasekmių tiek vidaus, tiek ir užsienio politikoje. Vis tvirtėjantis Pekino – Maskvos aljansas, siekiantis pakeisti egzistuojančią pasaulio tvarką, nusprendė, kad kolektyvinis Bidenas yra silpnas ir neryžtingas, todėl pradėjo veikti. Jokia paslaptis, kad rusus suaktyvinti veiksmus prieš Ukrainą stumia kinai, nors tuo pat metu dedasi ukrainiečių draugais…

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.