Adolfo Ramanausko-Vanago paminklai Merkinėje ir jo gimtinėje vakar, t.y. gegužės 8-ąją, buvo išniekinti ne atsitiktinai. Čia „karo laimėtojai” šitaip „įtvirtina” savo pergalę ir ją „švenčia”.
Mums tą dieną, deja, nėra ką švęsti. Mums dera švęsti 1993 m. rugpjūčio 31-ąją, kada paskutinis sovietų kareivis apleido Lietuvą. Tada išties mums baigėsi Antrasis pasaulinis karas.
O 1945 m. gegužės 8-osios nuotaiką ir lietuvių savijautą perduoda partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Tą dieną savo dienoraštyje jis prisiminė 1949-aisiais, t.y. lygiai po 4 metų, prigulęs ant samanų su automatu prie šalies.
* * *
IŠ PARTIZANO LIONGINO BALIUKEVIČIAUS-DZŪKO DIENORAŠČIO
Apie 1945 m. gegužės 8-ąją [1949 m.] Gegužės mėn. 8 d.
Lygiai prieš ketverius metus, tą patį mėnesį ir dieną [1945 m. gegužės 8 d.], Čekoslovakijoje patekau rusams į nelaisvę. Atmintina diena, ir aš jos, kol gyvas būsiu, neužmiršiu…
…Saulė, rodos, dar buvo nepatekėjusi, kai mes iš vieno nedidelio Čekoslovakijos miestuko pradėjome trauktis Prahos link pasiduoti amerikiečiams.
Aušo puikus rytas. Dangus, žydras kaip rugiagėlė, žadėjo puikią dieną. Buvo gana šalta, ir mes vilkėjome milinėmis. Truputį virpėjome nuo šalčio ir paskubomis rijome cigarečių dūmus.
– Los! Abmarch! [Nagi! Atsisveikink! – VV] – skambėjo kietai ir griežtai feldfebelių komandos.
Mes, dauguma lietuvių, važiavome gurguolėmis kartu su vengrais. Susidarė ilgiausia kolona, bet į priekį judėjome tvarkingai, be jokio grūdimosi. Privažiavom puikų asfaltuotą kelią. Tai autostrada, jungianti Prahą ir Brno.
Arkliams vienas malonumas traukti sunkias gurguoles tokiu keliu. Mes dairėmės į šalis. Čekoslovakija – kultūringas ir civilizuotas kraštas. Tai matai iš pirmo žvilgsnio.
Koks bus toliau mano ir mūsų visų likimas? Kažkas turėjo įvykti neįprasto. Pro šalį nuolat zujo lengvosios mašinos, ropojo šarvuočiai, tankai, tarškė motociklai, sunkvežimiai…
Na, dabar gaus ruskiai per nosį, nes vokiečiai jau sugniuždyti. Taip tada daugumas galvojo. Anglai ir amerikiečiai, padedami likusios vokiečių kariuomenės dalies, pradės naują karą. Ir tai turėjo būti, kaip mes galvojome, neilgas karas… Skaičiavome mėnesius ir sakėme, jog greit pateksime į savo išsiilgtą tėvynę. Vyruose įsižiebė atsiminimai, visi pradėjo gyventi tėviškės vaizdais, išgyventais jausmais, kūrė ateities planus… Aš galvojau apie paliktus namus, namiškius. Kažin ar jie gyvi?..
Po gero pusvalandžio visos viltys sudužo…
Pro šalį pralėkė nepaprastu greičiu kelios lengvosios mašinėlės. Netrukus praūžė keli motociklai su priekabom. Visi buvo paskendę savuose atsiminimuose, tad į pravažiuojančius nekreipė per daug dėmesio. Staiga vėl pralėkė keli motociklai su kažkokiais baltais skudurais ant stiebų.
– Rusai! – staiga riktelėjo kažkur lietuviškai, ir aš staiga iš pilkų kalinių milinių ir bintuotų kojų atpažinau dar Lietuvoje taip dažnai matytus raudonarmiečius.
Keli mūsų puskarininkiai nusikeikė ir sugriežė dantimis. Visi buvo balti kaip drobė. Turbūt ir aš toks buvau. Visi vieną akimirką pamatė, kas mūsų netolimoje ateityje laukia.
– Mums galas, vyrai, – tyliai ištarė Petras P.
O pro mus jau riedėjo dideli grubiai nukalti tankai, iš kurių kyšojo mongoliški nešvarūs, pikti veidai.
– Voina kaput! – nuolat šaukė mums rusai.
Vengrai, iškėlę rankas, sveikino mongolus. Mes paskubomis sumetėme į balą pistoletus. Dienoraštį suplėšiau ir pabėriau ant kelio. Žiūronus sviedžiau į akmenį. Vokiečiai plėšė antpečius, pasižymėjimo ženklus ir t. t.
Apie pasipriešinimą negalvojome, nes nebuvo prasmės. Visur buvo pilna „nenugalimosios”. Kad bent civilinius drabužius turėtume, tada gal lengviau būtų laviruoti. Bet ir drabužiai turi mažai reikšmės, jei nėra atitinkamų dokumentų.
Mongolai pradėjo knistis po mūsų gurguoles. Triaukščiai rusiški keiksmai skambėjo be paliovos…
Tuo metu atsitiko tikra tragikomedija. Ore zvimbė keliasdešimt tarybinių bombonešių. Mongolai pradėjo šaudyti į viršų žaliomis ir raudonomis raketomis, bet tarybiniai lakūnai tarytum nepastebėjo saviškių signalų. Pasigirdo ausį rėžiantis švilpimas.
– Bombarduoja!
Vos spėjome užbėgti už kažkokio namo kampo ir sugriūti vienas ant kito, kai pasigirdo pirmųjų bombų sprogimai. Viena bomba sprogo per keletą metrų nuo mūsų. Pradėjo byrėti stiklai. Girdėti ir sužeistųjų dejavimas. Rusai dar bandė duoti ženklus raketomis, tačiau iš lėktuvų sprogstamųjų ir padegamųjų bombų serijos byra be paliovos. Keiksmai su vaitojimais maišėsi išvien.
– Kas per velniava!? – galvojam mes. – Kodėl rusai saviškius bombarduoja?..
Ant plento liepsnojo uždegti sunkvežimiai su amunicija. Sprogimai kurtino ausis. Arkliai su gurguolėmis kaip pašėlę lakstė po laukus. Daug jų krito.
Pagaliau lėktuvas nuskrido. Tik dabar pastebėjome pakelėje gulinčius užmuštuosius. Daugiausia tai tie patys rusai. Vienam ruseliui skeveldra sužeidė galvą. Jis plovė ją baloje ir, skuduru apsirišęs, numojo į viską ranka. Kažkoks ukrainietis aiškino, jog jiems dažnai tenka nuo saviškių, kai priešakiniai fronto daliniai greitai pasistumia pirmyn.
Šito netikėto bombardavimo įspūdį pakeitė kiti įspūdžiai. Rusai su keiksmais, grūmodami kumščiais, grąžino mus ant kelio.
– Kuryt u tebia jest? – Davai časy! – Ur, ur, ur, ur!.. – apspitę mus, lojo raudonieji.
– Ko jie nori, po velnių! – galvojau, nesuprasdamas jų mekenimo. Vienas parodė į ranką. Aha, jie laikrodžių reikalavo. Kurie spėjo, tie paslėpė, gi kitiems tuojau nuo rankų numovė. Iš manęs taip pat norėjo paimti, bet aš pasakiau, kad neturiu, ir parodžiau rankas.
– Kitas jau paėmė, – pasakiau. – Vrioš!.. mat… mat! – ir tuojau apkrėtė. Vienas, taip bekrėsdamas, laikrodžio kišenėlėje rado vieną 8 mm šovinį.
– Gde revolver, pistolet?.. mat… mat…! – šoko ant manęs su kumščiais rusai. Pradėjau aiškintis, teisintis, kad pistoletą atidaviau, tik šitas šovinėlis netyčia užsiliko.
– Ty vlasoviec?
– Ne, lietuvis.
Rodžiau rusui savo studijų knygelę ir lietuvišką pasą ir pastebėjau, kad šis visiškas analfabetas. Gerai pataikiau! Ruskis susiglumijo, pamatęs geltonais viršeliais studijų knygelę, ir, kažką sumurmėjęs, nuėjo.
Pažiūrėjus išilgai plento, vaizdas kaip didžiausiam turguj.
– Snimai sapagi… davai časy… [Maukis batus, atiduok laikrodį – VV] – aidėjo visuose kampuose.
Taip visus apkrėtę, rusai liepė mums grįžti autostrada atgal. Paaiškino, kad kažkur pakeliui būsiąs lageris. Pasiėmę kuprines, žygiavome atgal. Mūsiškiai aptiko gurguoles su maistu. Prisikrovėm į katiliukus marmelado, sviesto, medaus ir, taip apsirūpinę maistu, traukėm tolyn.
Keliu nenutrūkstama srove važiavo rusiškos tanketės. Tai tikros „tačenkos”: mažos, iškrypusios. Jose patrankos keli sviediniai maišėsi su, matyt, kažkur pavogtais moteriškais bateliais, pusbačiais, čemodanais…
„Tačenkos” riedėjo be jokios tvarkos, viena kitą pralenkdamos. Sunkvežimiai dėl tokios netvarkos negalėjo pravažiuoti. Šoferiai keikė vežimais važiuojančius kareivius, grūmojo jiems kumščiais.
– Argi čia kariuomenė? – nustebęs pats savęs klausiau. Jokios tvarkos, jokios drausmės, atrodė, kad galvijų banda Azija veržiasi į pasakų šalis. Proletarai skuba pasiplėšti. Kas pirmesnis, tas geresnį grobį ras.
Mūsų adresu, be abejo, grūmojimų ir keiksmų netrūko. Mes, lietuviai, susitarėm rusiškai neatsakinėti. O rusiškai prakalbėti pavojinga, nes tuojau „vlasovcu” palaikys. „Vlasovcų” likimą iškalbingai rodė pakelėse gulį lavonai. Taip į kiekvieno ruso paklausimą atsakydavome:
– Verstehe nicht.
– Ech ty, prakliatyj niemec! – nusikeikdavo vis mongolai, išgirdę vokišką atsakymą.
Iš kiekvieno ruso dvelkė gili neapykanta vokiečiams. Ji lygiai teko ir mums. Mes stengėmės visi būti drauge ir kalbėti retai ir pašnibždomis, kad neįtartų lietuviais esant.
Palengva prie rusiškų keiksmų, tardymų bei grasinimų pripratome ir per daug dėmesio nekreipėme. Mus stebino rusiškų lozungų gausumas ant sunkvežimių:
– Vperiod na Berlyn! – Smert niemieckim zachvatčikam! Ir taip toliau…
Kažkokiam miestelyje prie bažnyčios šventoriaus ant žlios vejos sugulėm pailsėti. Girtas rusas ko neužjojo ant mūsų. Sprukom į šalį. Mūsų laimei, atsirado kitas rusas, kuris įtūžusį girtą jojiką nuvijo šalin.
Į bažnyčią ėjo kunigas. Išgirdęs kalbant svetima kalba, sustojo ir pradėjo mus klausinėti. Sužinojęs, kad mes lietuviai, nustebo, kodėl mes prieš komunistus kovojome. Pasitikėdami mes kunigui papasakojome, kas įvyko Lietuvoje 1941 metais. Kunigas jokiu būdu nenorėjo tikėti. Juk Tarybų Rusija – tai demokratinė šalis. Toks atsakymas mus lyg verdančiu vandeniu apipylė. Štai tau ir kunigas: komunizme demokratiją įžiūrėjo! Tuos kunigo žodžius aš dar ir dabar puikiai atsimenu. Atsimenu jo susižavėjimą raudonąja armija. Manau, jog dabar tas kunigas jau visiškai kitokios nuomonės. Taip, čekai dabar pamatys, kas yra komunizmas. Jie tikėjo pasaka, o dabar išgyvena juodą tikrovę, be jokių spalvų, be pagražinimų.
Tai buvo įspūdinga kelionė į Brno miestą. Brno mieste čekai mus apmėtė akmenimis ir lazdomis, nes mes buvome traktuojami kaip vokiečiai. Mums, lietuviams, sunku buvo iškęsti tokią panieką užtai, kad kovojome su didžiausiais savo tėvynės priešais – bolševikais. Fašistai padarė daug nuostolių, bet jokiu būdu ne tiek, kiek tie, kurie šiandien demokratijos vardu taiką „gina” ir yra SNO nariai.
Ką gi turėjo lietuvis pasirinkti, jeigu ne kovą? Juk mes žinom, kas įvyko Rainių miškelyje, Pravieniškėse. Gal mes turėjome padėti komunistams kovoti prieš vokiečius, kad vėl panašūs dalykai kartotųsi? Jokiu būdu ne! Vokietis mums toli gražu ne brolis, bet bolševikas buvo ir bus pats didžiausias priešas.
Argi ne ironiškas likimas tų lietuvių, kurie vokiškosios okupacijos metu nuoširdžiai stojo kovon prieš bolševizmą? Galbūt tie lietuviai buvo naivūs politikai, tikėdami, kad, kovojant prieš bolševizmą, galima dėtis į sąjungą su vokiečiu, – pagaliau ir su pačiu velniu, nes ir šis nėra toks baisus kaip bolševikas. Jie troško atsimokėti, atkeršyti už 1941 metų aukas, o visa kita prieš tai nublanko. Šių lietuvių tarpe buvau ir aš…
Plechavičiaus batalionai ir vadinamoji karo mokykla Marijampolėje – tai puikiausias ano meto lietuviškojo jaunimo nuotaikų veidrodis. Kas privertė jaunuolius taip gausiai stoti į Vietinės rinktinės eiles? Gal meilė Hitleriui, o gal prisirišimas prie „faterliando?..”
Deja, ne! Hitlerininkų šunaujai čia virė taip pat neapykanta, bet ją nustelbė dar didesnė neapykanta bolševizmui. Kas gali pasmerkti tokius jaunuolius, kurių buvo tūkstančiai? Kas gali pasakyti, kad jie buvo hitlerininkai, nors galbūt ir prisidėjo prie vokiečių vedamos kovos? Kodėl lietuviai nestojo į SS legionus ir kodėl vokiečiams nepavyko suformuoti gausių SS pulkų Lietuvoje, kaip kad jie tai padarė Latvijoje ir Estijoje? Bet ir estai, ir latviai buvo tūkstantį kartų teisūs, nes kur jie galėjo dingti, kai komunistinis žvėris jau buvo ant jų tėvynės slenksčio. Visi į Vakarus išbėgti negalėjo, o likti ir pasiduoti aklai komunistinei tironijai buvo daugiau negu beprasmiška. Prieš niekšus bolševikus gali nekovoti tik tas, kuris pats niekšas yra.
Pabaltijiečiai galbūt buvo menki politikai. Jie nemokėjo pirkti ir parduoti savo tėvynės. Jie nemokėjo prekiauti savo jausmais. Užtat jie buvo geri kariai, kurie pavojui ištikus nebijojo paguldyti savo galvų už tėvynę.
Ta moralinė [skriauda], kurią mes patyrėme Brno mieste, kaip žaizda degino krūtinę. Bolševikinis žvėris triumfavo, o mes… mes buvome laikomi „kariniais nusikaltėliais”! Čekai spjaudė į belaisvius, bet apspjovė patys save. Jie dabar tikriausiai tai pajuto. Žinoma, jie nepažino bolševikų, bet užtat dabar žinos, kad dažnai pasmerkti yra labai lengva. Nesmerkime lengvabūdiškai kitų, kad patys nebūtume pasmerkti…
Liongina dar prisimenu.