Pasižiūrėjau savaitagly „Oppenheimerį”. Geras pavyzdys kaip biografinio filmo iškaba, orientuojantis į miglotą orientaciją istorijoje turinčią auditoriją, nesusigaudančią apie Stalino laikų komunistų ir Kominterno veiklos metodus, statyti subtilios ideologinės indoktrinacijos filmus.
Filmas pastatytas už didelius pinigus, gausu garsių vardų, gerų aktorių. Kas bent paviršutiniškai orientuojasi atominės bombos kūrimo ir karo bei pokario metų „sąjungininkų” – JAV, Sovietų Sąjungos ir Jungtinės Karalystės – santykių bei jų kaitos priežasčių evoliucijoje, siužetas gana įdomus, įtraukiantis, nors vietomis kiek ištęstas. Tačiau sykiu atsiskleidžia ir naiviai, beveik propagandiškai aiškinamos istorijos tendencija: banalus komunistų talkininkas, geriausiu atveju – naivus jų asistentas, tampa didžiu kovotoju „prieš sistemą”, už „minties laisvę”, už asmens „saviraiškos autonomiškumą”. (Įsivaizduokime tokį „kovotoją” šiandien Ukrainoje.) Iš paprastų, įrodytų, patvirtintų ir išskaidrintų faktų po 70 metų padaroma „drama”.
Žmogus turėjo dvi žmonas, abi buvo komunistės, jis pats slapta rėmė ir per Kominterną pervedinėjo pinigus Ispanijos raudoniesiems pilietinio karo metu (neva „humanitarinei pagalbai”), jo atsakomybei pavestoje įslaptintoje atominėje laboratorijoje Los Almos, Kolorado valstijos dykumose, veikė komunistų užverbuoti agentai, kurie galų gale pavogė bombos gamybos technologijas. Tačiau Oppenheimeris filme – „nekaltas balandėlis”.
Jis kankinasi dėl savo sukurto produkto padarinių – Chirosimoje ir Nagaskyje nužudytų 110 tūkst. japonų (bet gailisi, kad bombos nebuvo spėta panaudoti prieš vokiečius).
Susitikimo su prezidentu Trumenu metu, išsakius Oppenheimerui savo moralinę dramą, JAV prezidentas atsako: „Kas davė įsakymą panaudoti ginklą? Jūs?
Ne. Įsakymą daviau aš. Man ir tenka už tai atsakomybė.” Ir priduria: Bombarduojant Tokiją konvenciniais ginklais žuvo 200 tūkst. japonų, dar daugiau japonų ir amerikiečių būtų žuvę jei pergalė prieš Japoniją būtų pasiekta konvenciniais ginklais.
Oppenheimeris filme ne tik „balandėlis”. Jis ir „kankinys”. Kodėl? Buvo represuotas, pasodintas į kalėjimą? Ne. Jam buvo tik panaikinta teisė (1953 m.) dirbti su įslaptinta informacija…
Žodžiu, pavyzdys, kaip nutylint dalį reikšmingų faktų, sukeičiant akcentus ir įvykių raidą pervedant į nemotyvuoto asmeninio priešiškumo plotmę (vedant tik pavydo, keršto, beatodairiškos antipatijos, veržiantis į karjeros aukštumas, siužetines linijas), bet nekalbant apie komunistų agentūrinio tinklo įsivyravimą JAV valstybinėse ir komercinėse struktūrose karo metais („sąjungininkų bendro darbo” ir patirties kontekste), atsiranda nauji „herojai” šiais laikais.
Metodas parankus ta prasme, kad istorija tampa plastilinu, iš kurio gali lipdyti naujus „herojus” iš senų išdavikų, o iš tikrų kovotojų už amžinąsias vertybes daryti atgrasias karikatūras ir pagiežingas menkystas.
Šia prasme vienas bolševikų klasikas buvo teisus: kinas yra pats masiškiausias menas. Ir kairieji čia iki šiol tebėra nepranokstami.
TSRS būtent tokie amerikiečių filmai buvo populiarinami, apie tai, kaip Amerikoje sunku gyventi „kovotojams už žmogaus teises ir žodžio laisvę”
Taip, istorija yra plastilinas. Tai tik praeities atgarsiai dabartyje. Ir ne tik šiame filme.