Vidmantas Valiušaitis. Apie Tėvynės meilę

Justinas Lelešius-Grafas (1917–1947), partizanų kapelionas, savo dienoraštyje rašo:

„Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių? Prieinu išvadą, kad biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. <…>

Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri – į Berlyną, o treti – į Varšuvą. <…>

Nedovanotinos tai klaidos, nedovanotini apsileidimai, kurie ir privedė tautą prie pražūties. <…>

Gal daugelis sakys: o iš kur valstybė viskam gaus pajamų. Tik prisiminkime, kiek valstybė skyrė Ginklų fondui, kokias dideles algas mokėjo karininkams. Visa buvo skiriama ir skelbiama, kad, jeigu tik priešas bandys pulti mūsų šalį, mes mokėsime ją apginti. Tai buvo gražu, kažkas tokio šventa, idealu. Ginti savo tėvų žemę ir už ją žūti.

Bet praktika parodė visai ką kita. Kur dingo tie ginklai? Kur šiandien tie diginalais pasipuošę karininkai? Kai tėvynei pavojus – jų nėra. Tai kam reikėjo apgaudinėti mūsų tautą, kuri tikėjosi ir turėjo teisę reikalauti, kad tas ginklas būtų atkreiptas į priešą, kad ponai karininkai stotų kartu su tais kaimo artojėliais ginti Tėvynės. Šiandien Lietuvos klausimas pasaulinėje politikoje stovėtų kitaip, jeigu būtume pasipriešinę keturiasdešimtais metais rusams. O dabar atidavėme ir ginklus, ir beginklius žmones.

Esu tikras, kad daugiau kraujo nebūtų pralieta ant Lietuvos žemės karo metu negu dabar, kada nuklojome Sibiro ir Altajaus kalnus tremtinių kaulais. Kiek žuvo partizanų, kiek išmirė žmonių kalėjimuose, kuriuos sadistai nukankino.

Mes, partizanai, savo vadovybėje pasigendame karininkų. Jie davė iškilmingą priesaiką Tėvynę ginti ir jos neapleisti. Kur jie dabar, kaip drįso tautos akivaizdoje sulaužyti duotą priesaiką? Mes visur jų rasime – ir užsienyje, ir rusų bei vokiečių armijoje, ir tarnaujant bolševikams, net dirbančių enkavėdė organuose, tik maža yra partizanų eilėse, nes čia gresia kiekviena minutę mirtis. <…>

Ar šiandien mes, partizanai, turėtume gulėti šiauduose, slapstytis miškuose, jeigu visa tauta būtų priauklėta, jeigu biednuomenė ir darbininkija nebūtų Smetonos ministerių kabineto apvilta. Žmogus yra žmogumi ir jis negali būti pastumtas į šunio vietą. Kiekvienas darbininkas ar mažažemis, jeigu jis iš tos Tėvynės, kurioje jis gimęs, galėtų tinkamai pragyventi, jis nesidairytų į Maskvą, o dirbtų savo tautos labui.

Negalima dovanoti tautos duobkasiam, kurie dirba bolševikų naudai, bet nemažai yra kalti ir tie, kurie ruošė kelią bolševizmui Lietuvoje. Esu tikras, kad būsimoje Lietuvoje šios klaidos nesikartos, išnyks ta luomų neapykanta, kiekvienas savo užimamoje vietoje bus patenkintas, niekas neskriaus ir neišnaudos darbininkijos, bus pakelta žemės kultūra, atsižvelgta į sunkią ūkininkų padėtį.

Būsima Nepriklausoma Lietuva turi keltis iš tų klaidų, kurios ją pražudė, bet kartu ir užgrūdino, paruošė būsimam nepriklausomam gyvenimui. Kad nė vienas asmuo nebūtų išnaudojamas, kad, nežiūrint ideologijų, galėtų dirbti naudingą Tėvynės atstatymo darbą.

Lietuvoje turi išnykti ir poniškumas. Pas mus negali būti nei ponų, nei tarnų. Ar reikalinga miesto poniutei visa armija tarnaičių, kurios už mažą atlyginimą, kaip vergės, turi jai tarnauti? <…>

To viso akivaizdoje dabar aš suprantu, kas patraukė tas darbininkijos mases žiūrėti į Maskvą ir iš ten laukti Stalino saulės. Dabar suprantu, kodėl mūsų, lietuvių, tarpe tiek daug išdavikų, šnipų, kurie už suplyšusį červoncą parduoda savo brolius ir seses. Kad didelė tautos dalis nėra persisunkusi Tėvynės meile.“