Rugpjūčio 23-oji man įsimintina daugeliu aspektų. Svarbiausias jų, žinoma, 1939 m. Molotovo-Ribentropo paktas, sukėlęs Antrąjį pasaulinė karą ir pasmerkęs pusės amžiaus nelaisvei 150 mln. europiečių likimus.
Lygiai po penkių dešimtmečių 1989 m. rugpjūčio 23-ąją įvyko Baltijos kelias, pažadinęs lietuvių, latvių ir estų viltį bei ryžtą nusimesti svetimą jungą.
Bet prieš tai dar turėjo būti 1979 m. rugpjūčio 23-oji, kada buvo paskelbtas 45 pabaltiečių memorandumas, pasmerkęs Molotovo-Ribentropo paktą. Jį pasirašė lietuvių, latvių ir estų patriotai bei antisovietinio pasipriešinimo aktyvistai, tarp jų Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Julius Sanauskas, Antanas Terleckas ir kiti.
1987 m. rugpjūčio 23-osios mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo jau buvo laisvėjimo ir sovietinės sistemos eižėjimo pranašas, nors komunistinis režimas buvo dar pakankamai gajus ir demonstravo iltis: renginio organizatorius suiminėjo, terorizavo, kai kuriuos – sumušė, jo dalyvius – persekiojo, metė iš darbų ir mokslo įstaigų.
Man ta 23-oji irgi buvo įsimintina: buvau pašalintas iš aspirantūros ir netekau darbo. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera – užtvėrus man mokslininko karjeros kelią, buvau pakviestas į „Nemuno“ žurnalą ir keliems dešimtmečiams atsidūriau žurnalistikos lauke. Įdomūs ir produktyvūs buvo metai.
Šiandien vėl rugpjūčio 23-oji ir vėl užvėriau darbo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNB) duris. Išėjau ne savo noru, bet „įsakytas“ – „darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės“ (DK 1 d. 1 p.).
Tos „rugpjūčio 23-osios“ mano kelyje greičiausiai – sutapimai, nors nebūtinai…
Darbo Nacionalinėje bibliotekoje metai (2017–2024) man buvo išskirtinai našūs ir produktyvūs. Niekur kitur tikriausiai nebūčiau padaręs tiek, kiek pavyko nuveikti čia.
Kadangi viską turėjau „prie rankos“: knygas, laikraščius, kai kuriuos archyvus, kontaktus, etc.
Paminėsiu tik svarbiausiuosius.
AUTORINĖS KNYGOS
1. Juozas Lukša Daumantas žmonos Nijolės atsiminimuose ir amžininkų liudijimuose. Atsiminimai, tyrimai, liudijimai, dokumentai. Vilnius: LGGRTC, 2022, 520 psl. ISBN978-609-8298-28-4.
2. Istorikai nenaudoja dalies šaltinių: Dr. Augustinas Idzelis ir Lietuvos okupacijų interpretavimo drama. Istorinė publicistika. Vilnius: Žara, 2019, 262 psl. ISBN 978-9986-34-345-5.
3. Ponia iš Venecijos tavernos: „Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje. Istorinė eseistika, tyrimai, straipsniai istorijos temomis. Vilnius: Žara, 2018, 456 psl. ISBN 978-9986-34-330-1.
Kaip rašo Juozas Baltušis savo dienoraščiuose, Vidmantas Valiušaitis 1987 rugpjūčio 23 tik atsitiktinai pro mitingą ėjo, tai kaip čia dabar išeina? Štai ištrauka iš to dienoraščio: “Buvo Vidmantas Valiušaitis iš Kauno. Pasakojo susilaukęs didelių nemalonumų ryšium su tuo, kad buvo apkaltintas dalyvavęs kartu su žmona rugpjūčio 23 dienos „buržuazinių nacionalistų“ mitinge Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo. Iš tikrųjų gi tik ėjo pro šalį, grįždamas su žmona iš geležinkelio stoties, išlydėjus žmonos seserį į Vokietiją. Žiūrėsiu, ką galima bus padaryti.” Ar ne gėda, Valiušaiti, “žymiausias” Lietuvos žurnaliste?
Išmanantys istorinę svarbą ir šaltinių reikšmę žmogus, bukai valdžiai atrodo pavojingas ir reikia eliminuoti iš svarbios informacinės erdvės. Vadovybės bukumas ir dabar jis beribis.