Amerikos lietuvių bolševikų laikraštis „Tiesa”, po II pasaulinio karo leistas JAV tokiu pačiu pavadinimu kaip ir Vilniuje, 1945 m. rugpjūčio 15 d. yra įdėjęs keistą žinutę – apie paminklo statybą Lietuvos „išvadavimui” Karaliaučiuje.
Rašoma, kad paminklas jau gaminamas, jį „dirbina žymieji Lietuvos skulptoriai: Mikėnas, Pundžius, Vaivada ir kt.”, ir kad tai rodą esą „Karaliaučius skaitomas Lietuvos miestu”.
Jeigu tai ne visiška propagandinė antis, skirta kvailinti lietuvius Amerikoje (komunistų spaudai tai būtų natūralu), o turėjo kažkokio realaus pagrindo, kiltų klausimas – kokio?
Galimas daiktas, kad 1945 m. rugpjūtį Karaliaučiaus teisinis statusas dar nebuvo aiškus ir Sovietų Sąjungai reikėjo argumentų tarptautiniuose forumuose pagrįsti savo pretenzijas į okupuotą kraštą.
Kadangi Baltijos valstybės sovietų buvo traktuojamos kaip „teisėta SSRS dalis” – atseit „įstojusios” į SSRS sudėtį dar 1940 m., prieš tai užtvindžius jas raudonarmiečiais ir Kremliui suorganizavus joms „liaudies seimų” rinkimus. Tuo metu Rytprūsiai neturėjo net ir tokio „legalumo” statuso. O rengti rinkimų karnavalą griuvėsiuose, kuriuose beveik nebebuvo vietinių gyventojų – irgi nebuvo gera išeitis.
Tad prijungti šiaurinę Rytprūsių dalį prie Lietuvos, kaip „mažąją tarybų Lietuvą”, galėjo būti vienas iš naujai okupuotos teritorijos „legalizavimo SSRS sudėtyje” pokarinių projektų.
Tai, žinoma, tik spėjimas. Panašus sumanymas buvo iškilęs ir vėliau, Chruščiovo laikais, apie 1961 m., kai būta planų prijungti tik dalį Kaliningrado srities (visą Kuršių neriją ir pietinę marių pakrantę) prie Lietuvos, bet Sniečkus neva atsisakęs.
Gal kam yra tekę daugiau girdėti apie tą paminklo „Lietuvos išlaisvinimui” Karaliaučiuje gamybą? Gal Darius Furmonavičius, kaip Karaliaučiaus teisinio statuso problematikos tyrinėtojas, ką apie tai žino?
LIETUVOS IŠLAISVINIMO PAMINKLAS KARALIAUČIUJ
Vilnius praneša, kad pačiame Karaliaučiaus centre, kur ėjo aršios kovos tarp lietuvių raudonarmiečių ir nacių kareivių, bus pastatytas aukštas ir gražus paminklas. Tas paminklas bus matyti iš visos apylinkės.
Paminklas statomas Lietuvos išlaisvinimo atžymėjimui ir Lietuvos kovotojų pagerbimui. Sykiu bus pagerbta ir Trečioji Baltarusijos Armija, kuri daugiausia prisidėjo prie Lietuvos išlaisvinimo.
Paminklą dirbina žymieji Lietuvos skulptoriai: Mikėnas, Pundžius, Vaivada ir kt.
Tokio paminklo statymas parodo, kad Karaliaučius skaitomas Lietuvos miestu.
jog Tarybų Sąjunga buvo nugalėtoja ir elgėsi kaip jai atrodė teisinga. Diskutuotina tik ar mūsų komunistiniai vadai teisingai pasielgė neprisijungę siūlomo krašto, kuris mums labai brangus ir esmingai praverstų. Nekalbant apie geopolotinės situacijos visiškai kitokį būvį. Gal ir be reikalo pabijota respublikos papildomo rusifikavimo, kurį būtume atlaikę sovietmečiu.
Kartu būtų įdomu ir apie tai sužinoti, ar iš tiesų Sniečkus atsisakė, esą, jam siūlyto Kaliningrado srities prijungimo. „Apačiose” sklandė žinia, jog jis dėl to atsisakė, kad sritis buvo kimšte prikimšta karinių dalinių ir kolonistų, didelė dalis jų – paleisti iš kalėjimų kriminaliniai kaliniai, kuriems ten suteiktas gyvenamasis plotas (bendrabučiai), ir tai baigtųsi jų priplūdimu į Lietuvą ir LT nutautinimu (be kitko, ir per mišrias santuokas).
Tai, kad Karaliaučiaus sritis turėtų priklausyti Lietuvai ne mitas ir ne pramanai, nes paties Joškės Salino nurodymu SSSR Mokslų akademija paruošė knygutę, įrodančią, kad tai lietuviškos žemės – toje knygutėje pateikiami archeologų tyrinėjimų ARCHIFAKTAI, įrodantys, kad nuo amžių amžinųjų ten gyventa lietuvių!