Kalba, pasakyta 2022 m. birželio 23 d. Nepriklausomybės aikštėje, Vilniuje,minint Lietuvos sukilimo 81-ąsias metines
„Lietuvių tautos istorija teka paslaptinga ir vingiuota vaga. Jos darbai ir kovos dažnai vyksta sunkesnėmis sąlygomis negu kitų tautų. Jos laimėjimai, nedidelių jėgų, tačiau atkaklių pastangų vaisius, yra dažnai apgaubti tylos. Jos aukos, proporcingai nepaprastai aukštos, nepakankamai suprastos ir įvertintos. Daugelis jos gyvenimo svarbių valandų dar nėra reikiamai apšviestos, kad naujosios kartos galėtų jas pažinti, apmąstyti ir suprasti, kokios pareigos joms yra istorijos pavestos.“
Taip straipsnyje „1941 metų sukilimas“ rašė ambasadorius Stasys Lozoraitis jaunesnysis, neišsipildžiusios Vilties prezidentas, savo gyvenimu ir likimu tarsi patvirtinęs prasmę cituotų žodžių, pasakytų 1971-aisiais, Birželio sukilimo 30-ųjų metinių proga.
Tą dramą būdingai paryškino buvęs Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje Aleksandras Udalcovas. Prieš penkerius metus, 2017 m. gegužės 8-ąją, Antrojo pasaulinio karo pabaigos dieną, atvykęs į Antakalnio kapines jis pirmąsyk Rusijos valstybės vardu padėjo vainiką prie monumento žuvusiesiems už Lietuvos laisvę, atidavė pagarbą kovotojams dėl šalies nepriklausomybės. Tas įvykis maloniai nustebino – gal tai netiesioginis patvirtinimas, kad Rusija pagaliau ryžosi pripažinti Lietuvos okupacijos faktą?
Tačiau, vos mėnesiui praėjus, paaiškėjo, kad tai buvo nedaug reiškiantis teatrališkas gestas. Ambasadorius pareiškė, kad mūsų šalis gali būti skolinga Rusijai 72 mlrd. dolerių už tariamas Sovietų Sąjungos investicijas po to, kai 250 tūkstančių raudonarmiečių 1940 m. birželio 15-ąją užtvindė Lietuvą. Vadinasi, savo pirmtakę Sovietų Sąjungą, iš kurios šiandieninė Rusija yra perėmusi visas teises ir pareigas, mūsų Rytų kaimynės buvęs pasiuntinys Vilniuje ir toliau traktavo kaip „investuotoją“, bet ne kaip okupantę. Nesvarbu, kad smurtu, teroru, prievarta ir apgaulėmis grįstas diktatūrinis režimas 22 mėnesius buvo Hitlerio sąjungininkas, sutartinai veikė prieš mažesnes ir silpnesnes Europos valstybes, drauge su naciais griovė Europą ir naikino jos žmones, kaip dabar griauna ir naikina Ukrainą.
TAI PAGRINDINĖ PRIEŽASTIS KODĖL 1941 M. BIRŽELIO MĖNESĮ ĮVYKĘS LIETUVOS SUKILIMAS TAIP ATKAKLIAI IKI ŠIOL YRA NEIGIAMAS, MENKINAMAS IR ŠMEIŽIAMAS.
Tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, jau yra „matyta“. 1939 m. pabaigoje dėl visko „kalti“ buvo „lenkų ponai“, „suomių imperialistai“, „rumunų išnaudotojai“, „Pabaltijo fašistai“. Dabar – „ukrainiečių nacionalistai“.
Tai yra pagrindinė priežastis kodėl 1941 m. birželio mėnesį įvykęs Lietuvos sukilimas prieš okupantus taip atkakliai iki šiol yra neigiamas, menkinamas ir šmeižiamas. Ne tik iš Rytų, bet tam tikru mastu ir iš Vakarų.
„Negaliu suprasti istorikų, kurie taip paviršutiniškai ir primityviai galvoja: propaganda, o ne gyvenimo sąlygos lemia tokį rizikingą apsisprendimą – imti į rankas ginklą!, – sakė istorikas Augustinas Idzelis. – Tai daro tik tas, kuris nebeturi ko prarasti! Bet tikrai ne tas, kuris vogčia perskaito nelegalų atsišaukimą…
Daug kas tvirtina, kad sukilimas buvo vokiečių ir antisemitų propagandos rezultatas. Tai nesąmonė! Kai tavo akyse dingsta be žinios žmonės – tavo vakarykščiai bendradarbiai ir kaimynai, – kai matai trėmimus, kai tavo paties šeimą kiša į vagonus, kai sužinai apie įvykdytus sadistinius kankinimus ir žudymus, tau nereikia propagandos, kad paimtum ginklą ir dalyvautum sukilime.”
Būdingas yra ponios Vileišienės, garsiosios Vileišių giminės atstovės, laiškas dukrai p. Vileišytei-Devenienei, rašytas į Ameriką 1941 m. vasarą, iškart po bolševikų pabėgimo iš Lietuvos. Jis patvirtina tai, kad visa, kas dabar vyksta Ukrainoje, Lietuvoje jau buvo.
„Miela ir brangi dukryt,
tėtė, aš, Ritutė ir Kaziai likom gyvi. Bet mūsų šeimos liko skaudžiai paliestos. Mykolėlį išvežė iš Vilniaus kalėjimo birželio 16 d. į Archangelsko guberniją. Birutę, Karolį ir vaikučius išvežė Sibiran birželio 17 d. Dar išvežti Vincai su vaikais, Juozas Vileišis su visa šeima, Jonas ir Jurytė Klungevičiai, jo brolis Mykolas su šeima, Černeckių šeima ir daug pažįstamų. Apskaitoma maždaug 38,000.
Ir tai griebė iš nakties, kai dar miegojo, gaudė visus kas bėgo. Baisios buvo dienos, niekas nežinojo kas gali būti už minutės.
Mes ir kiti buvom sudėję daiktus, ruošėmės kelionei. Likom stebuklingai, paskui sužinojom, kad kitas gaudymas buvo skirtas birželio 29 d., žadėjo visus išvežt. Diena mūsų išvadavimo buvo birželio 22 d., 4 val. ryto. Nenorėjom tikėti – tiek džiaugsmo.
Nebaisios buvo kovos, geriau būtume užmušti, negu kankinami. O jie buvo žiaurūs ir baisūs: pjovė vaikus, moteris, nėščioms moterims pjovė pilvus, vyrus kankino, kryžiavojo, degino ir vis negalėjo prisisotint nekaltojo [kraujo]. <…> Daug iš kalėjimų išėjo laisvėn. Ukmergėj beveik visi, nušovė kelis man pažįstamus. Politinių kalinių išsiųsta per 12.000. Daug ką nužudė birželio 22 dieną.
Bučiuoju širdingai, Mamutė.”
Tokių laiškų, kurie to meto žmonių lūpomis perduoda anuomet išgyventą košmarą, yra daugybė. Dalis jų paskelbta dviejų tomų veikale „Birželis kvietė į Kovą”, kurį visuomenine talka išleidome praėjusiais metais, minint Lietuvos sukilimo 80-metį. Ir tai nepaneigiamas įrodymas bei paaiškinimas kodėl Sukilimas įvyko.
KARINE PRASME SUKILIMAS BUVO NUKREIPTAS PRIEŠ STALININĘ SOVIETŲ RUSIJĄ, POLITINE PRASME – PRIEŠ HITLERINĘ VOKIETIJĄ
Karine prasme Sukilimas buvo nukreiptas prieš stalininę sovietų Rusiją, politine prasme – prieš hitlerinę Vokietiją. Įžengusios į Vilnių ir Kauną vermachto pajėgos rado čia jau plevesuojančias Lietuvos vėliavas, deklaruotą nepriklausomybės atstatymą, suformuotą Laikinąją vyriausybę bei vietos administraciją. O tai prieštaravo imperialistiniams Vokietijoms interesams.
Jos atsakas buvo atitinkamas – Kazio Škirpos, Lietuvos sukilimo organizatoriaus ir Laikinosios Lietuvos vyriausybės ministro pirmininko, namų areštas Berlyne ir milžiniškas politinis spaudimas vyriausybei Kaune išsiskirstyti arba arba tapti Trečiojo reicho valdininkais, skiriamais vokiečių. Nepaisant Gestapo grasinimų susidoroti fiziškai, nei vienas vyriausybės narys nesusvyravo, liko ištikimi Lietuvai. Nors vėliau ne vienas jų atsidūrė Dachau ir Štuthofo koncentracijos stovyklose.
„Nuo pat jo suspendavimo (sovietinės okupacijos – V.V.), buvusis Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa išvystė Aktyvistų sąjūdžio politinę veiklą pačioje Lietuvoje, – 1941 m. liepos 31 d., t.y. tuo metu, kai Laikinoji vyriausybė Kaune vis dar laikėsi, rašė tik tarnybiniam naudojimui leistas slaptas Gestapo biuletenyje. – <…> Tuo būdu jie pravedė platų sukilimą, kurio dėka betgi paskelbtas savarankiškas Vyriausybės sudarymas su Škirpa, kaip ministru pirmininku [priešakyje]. Veikiant apdairiau, šios nepageidaujamos politinės raidos (unerwuenschte politische Entwicklung) būtų buvę išvengta… Kadangi tolimesnė Škirpos veikla buvo absoliučiai priešinga vokiečių interesams (deutschen Interessen absolut zuwiderlief), tai teko uždėti jam suvaržymą likti Berlyne.”
K. Škirpą varžė ir persekiojo vokiečiai, prakeikė ir bandė sunaikinti bolševikai, neišmanėliai lietuviai, net ir po trijų nepriklausomybės dešimtmečių, krūpčioja išgirdę jo vardą ir naikina jo atminimo ženklus. Ne veltui J. Basanavičius „Aušroje” rašė: „Žmonės, nežinantys istorijos, visada lieka vaikai.”
Stasys Lozoraitis jau mano minėtame straipsnyje tęsė: „Kas šiandien atsimena, kad Lietuva atsisakė sudaryti sąjungą su galinga nacių Vokietija ir pulti Lenkiją? Kuriame Europos rezistencijos puslapyje paminėta, kad lietuvių tauta, atsispirdama didžiuliam vokiečių spaudimui, niekad nesudarė SS dalinių? Ir pagaliau kas šiandien mena, kad lietuviai yra vienintelė tauta Europoje, kuri net aštuonerius metus ginklu priešinosi Rytų okupantui? Atrodo, lyg lietuvių tauta gyventų užuovėjoje nuo didžiųjų įvykių ir jos žemėje istorija būtų jau nuo senų laikų sustojusi. Štai kodėl šiandien mes turime prisiminti ir kitiems priminti, kad 1941 metais lietuvių tauta sukilo prieš savo krašto pavergėją, tuo būdu išreikšdama valią būti laisva ir nepriklausoma.“
Pabaigai dar kartą pacituosiu Augustiną Idzelį. Jis buvo ne tik istorikas, bet ir teisininkas: „Pasakysiu kaip advokatas: mes per daug reaguojam į kaltinimus ir pamirštam savo pačių naratyvą, savo pačių pasakojimą. Mes tinkamai nepristatom savo istorijos, bet mes visa laiką reaguojam. Reikia mažiau reaguoti, bet reikia daugiau ir giliau tyrinėti šį laikotarpį ir pradėti kalbėti faktais.
Kai reaguojama į bereikšmius dalykus, į kiekvieną nesąmonę, tik sudaroma tam tikro „autentiškumo“, „reikšmingumo“, įspūdžio tam, kas buvo pasakyta. Kam to reikia? Mes turime patys rašyti savo istoriją ir ją pristatyti pasauliui, ne nuolat teisintis.”
Dėkoju už dėmesį.
