Išmintingas istoriko Arvydo Gelžinio tekstas:
„Kita didelė problema – reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės kūrimo supaprastinimas viešojoje erdvėje vykstančiose diskusijose. Kalbinami politologai, kurie į tai visai neįsigilinę, bet kalba visais gyvenimo klausimais.
Kažkodėl nekalbinami skulptoriai ir architektai, kurie apie tai gerai nusimano. Viskas supaprastinama, diskusijos vyksta tik dėl detalių, pavyzdžiui, Vyčio projektas prieš bunkerio-kalvelės projektą. Visai nediskutuojama dėl pačios esmės – reikia Lietuvai reprezentacinės valstybės aikštės ar nereikia. Kodėl vengiama diskutuoti? Gal dėl to, kad tai vestų į tolesnę diskusiją – reikia Lietuvai valstybės ar nereikia…”
Mielai prisijungiu prie Liudviko replikos. Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad istoriko A. Gelžinio straipsnis yra parengtas gana kruopščiai. Atpasakoti pagrindiniai sprendimai, aprašyti visų konkursų rezultatai. Surinkta daug spalvingų nuotraukų skirtingiems aikštės apiforminimo etapams parodyti, Pateikta kitų kraštų reprezentacinės aikštės pavyzdžių… Bet liko du gana plačiai viešumoje gvildenti klausimai, kurių istorikas nematė reikalo net paminėti. Tačiau nuo jų pirmiausia priklausys Lukiškių a. likimas. Yra lyg ir teisingas Gelžinio pastebėjimas, kad ŠMC nebuvo ta insitucija, kuri galėjo susidoroti su jai iškeltu uždaviniu. Bet nutylėtas esminis dalykas; KODĖL? Sunku suprasti, kodėl taip padaryta. Nieko nepasakyta apie tai, kaip Kultūros ministerija pergudravo Seimą. Seimas rekomendavo statyti paminklą, o Kultūros ministerija samdė ekspertus ir suorganizavo dirbtuves antimonumentui statyti. Projektų rengimo eigoje to neslėpė nei ŠMC, nei Kultūros ministerija. Ir Labašausko projektas buvo atrinktas pagal antimonumento kriterijus, bet viešumoje jis buvo pavadintas paminklu ir pristatytas vietoje paminklo. Jį paminklu pripažino ir istorikas Gelžinis. Jeigu istorikas pasikliauna Seimo ir Prezidentūros siūlymu, kad galutinį sprendimą padarytų skulptoriai, tai kaip jo manymu galės su tuo uždaviniu susidoroti žmonės, neturintys kriterijų, kaip atskirti monumentą nuo antimonumento, skulptūrą nuo vamzdžio, o meną – nuo vaikiškų pokštų.
Vidmantas Valiušaitis kaip visada labai tiksliai pastebi, kad amžinai kalbinami politologai, kurie visai neįsigilinę, bet kalba visais gyvenimo klausimais, matomai prigamino visokie MRU tų lopatologų, kad žurnaliūgaoms reikia juos šerti – klausinėti ir honorarus mokėti. Na, nereikia kalbinti skulptorių ir architektų, kurie gerai nusimano tik apie honorarus ir apie surūdijusių vamzdžių „meną”. Jei jau deklaruojame, kad norime gyventi demokratiškai, tai ir klauskime liaudies, žmonių, tų kuriuos norime pagerbti – ko jiems reikia ir tada vykdykime jų užsakymus, o ne kokių sumautų komisijų. Komisijos kaip ir bet kuris architektas, skulptorius, menininkas gali tik patarti, paaiškinti!