Vidmantas Valiušaitis. Gal V.Bruveris vykdydamas politinį užsakymą, bando kompromituoti tą Centro darbuotojų dalį?

Du dalykai: vienas mane dar liečia, kitas – jau nebe.

Pirmasis – naujas V. Bruverio pokštas. Vakar girdėjau jį kalbant per televiziją ir įsakmiai kaltinant Prezidentą „kerštaujant” – neskiriant buvusio UR ministro į jo paties išsirūpintą sau šiltą vietą užjūryje…

Pagal žemaitišką posakį: „Kuom pats kvep, tuom kitu tep”…

Vakar jis paskelbė savo naują „opusą” apie LGGRTC, kad ten esą „gali būti grobstomos lėšos”. Visko gali būti. Naujoji Centro administracija šito klausimo kaip tik ir ėmėsi. Ir vienas iš motyvų gali būti būtent šis, kodėl politinis triukšmas aplink LGGRTC buvo sukeltas – paslėpti ekonominius galus dumbliname politikos vandenyje.

Netvirtinu to, nes dirbdamas įstaigoje į ekonominius klausimus nesigilinau ir su jais niekaip nebuvau susijęs, tačiau iš žmonių, kurie „moka aritmetiką”, buvau girdėjęs, kad problemų, ir labai nemažų, ten yra. Tik jos visai ne ten, kur nurodinėja Bruveris, vykdydamas politinį užsakymą ir bandydamas kompromituoti tą Centro darbuotojų dalį, kurie nepasidavė 17-kos šantažui ir neprisijungė prie politiškai ir ideologiškai motyvuoto išpuolio prieš naująją Centro administraciją. Neturiu abejonių, kad faktai ir skaičiai bus pateikti. Ir jie bus pagrįsti konkrečiais duomenimis, bet ne spėlionėmis bei insinuacijomis, ką savo skaitytojams bruka Bruveris.

Kas dabar vyksta Centre, išnešus įstaigos problemas „į gatvę” ir sukiršinus tarpusavyje įstaigos bendradarbius, vietoj to, kad sprendus tarnybinius klausimus dalykiškai ir profesionaliai toje plotmėje, kurioje jie ir tegali būti sprendžiami, manęs jau neliečia – nebesu to proceso dalis. Tačiau vis tiek tebesu bandomas valkioti viešoje erdvėje ir naudoti kaip kokia pamėklė žemiausio lygio propagadinėje rašliavoje, kur Bruverio kvalifikacijos, reikia pripažinti, yra Gebelso amplitudės.

Vakarykščiame straipsnyje apie „įtarimus dėl lėšų grobstymo” jis rašo: „Paminklų statybą jau daugiau kaip 10 metų įgyvendina tas pats darbų vykdtytojas – UAB „Sonetas ir Ko”, ir tai vienas iš pagrindinių jo iškeltų „faktų”, kodėl autorius įtarinėja, kad įstaigoje gali būti „korupcijos apraiškų”. Būdinga tai, kad prie viso to jis klijuoja dar ir mano, kuris įstaigoje ne tik nebedirba, neturėjo ryšio su ekonominiais reikalais, ir vos 5,5 mėnesio tedirbo, nuotrauką: štai, pasižiūrėkite, galbūt jis yra vagis…

O galbūt yra kitaip? Galbūt autorius, ne itin sėkmingai pasirodęs akistatoje tiesioginiame radijo eteryje, kai, stokodamas dalykinių argumentų buvo priverstas pasakyti, kad užimant pareigas svarbu ne srities išmanymas, o pažiūros. Ir tokie žmonės kaip aš negali užimti atsakingų pareigų vien todėl, kad jų pažiūros „ne tos”, todėl dabar kerštauja pats ir, naudodamasis tarnybine padėtimi, tokiu nederamu padoriai žurnalistikai būdu bando „įkąsti” oponentui?

Šiandien perskaičiau vakar paskelbtą LGGRTC pareiškimą į tą Bruverio straipsnį. Ten rašoma:

„Šiandien, 2021-02-04, „Lietuvos ryto“ žurnalisto Vytauto Bruverio publikacijoje „Po kaltinimų istoriją verčiant radikalios dešiniosios propagandos bastionu – įtarimai dėl lėšų grobstymo“ yra pateikta tiesai prieštaraujanti dezinformacija apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau – Centras), o pats straipsnis esmingai prieštarauja Visuomenės informavimo įstatymui (16 str. “viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių”, 41 str. „žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais“) bei Visuomenės informavimo etikos kodeksui 3, 5 ir 6 straipsniams.

Žurnalistas V. Bruveris, nepatikrinęs skelbiamų faktų, neišklausęs ir nepaskelbęs kitos nuomonės, remdamasis anoniminiais šaltiniais paskelbė šias tikrovės neatitinkančias žinias:
„[Centre] galimai piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi siekiant asmeninės finansinės naudos grobstant valstybines lėšas“
„Kokius paminklus reikia statyti, o kokių ne, vienašališkai sprendžia LGGRTC Memorialinio departamento vadovybė“,
„Neaišku, kaip įkainojami statymo darbai, apskaičiuojami medžiagų kiekiai“, „pasižymintys itin nekokybišku darbu“ .
„Šios įmonės vadovas Motiejus Jakubauskas galimai susijęs asmeniniais ryšiais su LGGRTC generaliniu direktoriumi A. Jakubausku.“

Jei žurnalistas V. Bruveris dirbtų laikydamasis Visuomenės informavimo įstatymo ir etikos kodekso būtų sužinojęs, kad ši dezinformacija neparemta jokiais argumentais ir faktais, kad paminklų statymą numato Centro Taryba savo strateginiame plane, o paminklai statomi paskelbus konkursus ir pasirašius dvišales arba trišales sutartis su savivaldybėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, nei vienas paminklas nepastatytas be istorinio archyvinio pagrindo, tarp Centro gen. direktoriaus A. Jakubausko ir UAB “Sonetas ir Ko vadovo M. Jakubausko nėra jokių giminystės ryšių, sutampa tik pavardės, pirkimo sutartis su UAB “Sonetas ir Ko” sudaryta 2020 m. kovo 30 d., o A. Jakubauskas LGGRT centro gen. direktoriumi paskirtas 2020 liepos 1 d.

Kokio rezultato pasiekiama tokiomis publikacijomis ir kokį efektą pasiekia panašūs veiksmai, kaip 17-kos pareiškimas ir bandymai tarnybinius reikalus spręsti gatvėje?

Štai, dabar jau nebe 17-kos, o 61-no tos pačios įstaigos darbuotojų kreipimasis į Seimo pirmininkę ir kitus adresatus, kam buvo nukreiptas ir 17-kos pareiškimas.