Jūsų dėmesiui siūlome publicisto, politikos apžvalgininko ir istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio įžangines pastabas, paskelbtas Veidaknygėje, kuriomis jis palydi Vytauto Landsbergio atsaką lenkų politologui Przemyslawui Žurawskiui vel Grajewskiui.
Atkreipęs dėmesį į paradoksaliai besiklostančią situaciją Lietuvoje, kai ir politikų, ir žurnalistų istorijos neišmanymas tampa puikia terpe ir priemone skleisti ir plėtoti įvairias „mūsiškių“ versijas, kurios ne tik kad iškraipo Lietuvos ir jos kaimynių istoriją, bet ir toliau sėja nesantaiką kiršindamos tautas, V. Valiušaitis savo tekstuose – išsamiose publikacijose ar tiesiog Veidaknygės pastabose – nuosekliai grąžina neabejingą skaitytoją prie šaltinių, ištvermingai persijoja „mūsiškių“ versijoms kurpti atrinktas prielaidas jas papildydamas tuo, kas esminga ir būtent dėl to nutylima (ta proga primename ir ankstesnes V. Valiušaičio publikacijas šia tema: atsaką lenkų politologui Przemyslawui Žurawskiui vel Grajewskiui (ČIA) ir su istoriniais faktais supažindinančią repliką vokiečių istorikui Christophui Dieckmannui (ČIA).
Vidmantas Valiušaitis. Kol tylime ar net „kelneriaujame“, už mus „istorijos politiką“ daro „mūsiškių“ autoriai ir jų draugai
Vis dėlto atsirado politikas, kuris deramai atsakė lenkui Przemyslawui Žurawskiui vel Grajewskiui, paskelbusiam laišką lietuviams, su reikalavimų sąrašu, ir vokiečiui Christophui Dieckmannui, parašiusiam beveik „bibliją“ – 1600 puslapių knygą – apie reiškinį, „kurį [jis] vadina istorijos politika“.
Vokietis, lenkas, kiti supranta, kas yra „istorijos politika“. Lietuviai nesupranta. Jeigu suprastų, būtų reagavę kas nors iš veikiančių, pareigas einančių politikų, istoriją tyrinėjančių įstaigų vadovaujančių asmenų. Juk šiais konkrečiais atvejais nereikia būti profesionaliu istoriku, kad atpažintum jų „paviršutiniškus žurnalistinius pašnekėjimus“.
Bet ne – „mūsiškiai“ tyli. Už juos „istorijos politiką“ daro „mūsiškių“ autoriai ir jų draugai. Galbūt todėl tokia mūsų ne tik „istorijos politika“, bet ir „politika“ apskritai – nieko nedrįsti, nieko nedaryti, visko bijoti, jokių reformų nesiimti, nes kam nors nepatiks, įsižeis, užsirūstins. Tad verčiau visiems šypsotis, visiems pritarti, visiems galva linkčioti, liokajiškai aptarnauti visus, kurie čia tik kreipiasi su savo reikalavimais. O patiems – skęsti pelkėje neišbrendamai!
Koks atgrasus bruožas! Andai V. Kudirka „Varpe“ rašė: iš ko pažinsi lietuvį? Iš „kinkų drebinimo“. Kas pasikeitė per 130 metų?
Ačiū Dievui, dar ne visi „kelneriauja“. Pagarba Vytautui Landsbergiui. Bet kur jo mokiniai?
* * *
Vytautas Landsbergis. Du broliukai urėdai
„Lietuvos žinios“
Nesuklyskite, čia ne dėl urėdijų. Čia apie rėdas, nebūtinai svodbines, kurių mums ir mūsų istorijai parūpina artimasis užsienis. .
Štai istorinė kaimynė Vokietija. Dabar draugė, sąjungininkė. Tikime, kad gins. Kad gal net padovanos mums valstybės gimimo metriką su dvidešimčia parašų. O kitkart, jau prieš šešerius metus ten pasirodo milžiniška, kažkodėl nepastebėta 1600 puslapių knyga apie didį XX amžiaus Lietuvos nuostolį ir skaudulį – mūsiškių žydų žūtį vokiečių okupacijos metais.
Tai įvyko, kai Lietuvos valstybės nebebuvo. Apie savo knygą nūnai atvykęs pasakoja vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas (Delfi.lt, 2017–03–27). Jo tema – lyg ne visos Lietuvos, o tik žydų istorija, ir iš tos – tik holokaustas. Vis dėlto žvelgiama ir istorijos kryptimi. Savitai. Lietuva, praradusi kitados didingą valstybę (tai būtų LDK), „dėl to praradimo kaltina lenkus, rusus, žydus“.
Domiuosi savo šalies istorija, tačiau niekur neaptikau, kad dėl Abiejų Tautų Respublikos sunykimo Lietuva, jos istorikai ar politikai kaltintų žydus. Gal profesionalas išmano ir įžvelgia giliau. O gal čia tik vienas jo paviršutiniškų žurnalistinių pašnekėjimų. Kam to nepasitaiko.
Ch. Dieckmannas, sprendžiant iš nurodyto interviu, siekia pažvelgti ir nešabloniškai, neįprastai, kai kur objektyviai. Ir į faktus, ir į reiškinį, kurį vadina istorijos politika.
Iki nacių atėjimo, daro jis išvadą, „pogromų nebuvo. Vokiečiai vargais negalais surado lietuvių, sutikusių organizuoti pirmuosius pogromus Kaune“.
„Mes kalti, be vokiečių nebūtų buvę holokausto.“
„Herojizacija, kaip ir savęs skelbimas auka, yra dvi to paties medalio pusės. Sovietinė istorijos politika taip pat rėmėsi aukos arba herojaus mitais.“
„Svarbiausia… kritiškai žiūrėti į savo praeitį.“
„Beveik visi žmonės, kurie paskelbti kolaborantais, buvo patriotai – etniniai nacionalistai. Nevartoju termino kolaboruoti. Kolaborantas, kaip mes suprantame dabar, po II pasaulinio karo, yra išdavikas – tas, kuris išduoda savo šalį ir dirba išvien su okupantu.“
Pagal šias tezes galėtų būti surengta vertingų seminarų. Ačiū kolegai Ch. Dieckmannui. O kaip svarbu kritiškai žvelgti į savo praeitį (sutinkame su p. Dieckmannu), taip svarbu kritiškai žvelgti ir į savo tekstą. Kai ką jau paminėjau. Iš to paties interviu antai atrodytų, kad vokiečiai žydų nežudė, tik inicijavo. Dvi Lietuvos istorikų stovyklos neva ginčijasi, ar „mes nužudėm savo piliečius“, ar „mes nužudėm juos“. Abi tad pradeda nuo „mes“, taip susitapatindamos pačios arba sutapatindamos tautą su žudikais. Skiriasi tik aukų nusakymas. Lietuvos katalikų bažnyčia „nieko nedarė“ (Ch. Dieckmannas). Vyskupų konferencija tesvarstė, ką daryti su pakrikštytų žydų turtu. „Tik šis klausimas.“ Visuomenė taip pat nereagavo. „Visuomenė tylėjo.“ O vieninteliai minimi lietuviški etniniai nacionalistai? – „Jei žydų nebebus, tai bus gerai Lietuvos valstybei. Mes galėsime sukurti stiprią etninę valstybę – be žydų, rusų, lenkų. Tokia buvo idėja.“
Ir be vokiečių?! Nebent pusgalvių idėja, juk Verwaltungai jau vežė Lietuvon vokiečių kolonistus…
Et, nenorėjau tokių atsainių prastos publicistikos teiginių nė komentuoti. Urėdo (uriadniko) arba amtmono stilius iškalbingas savaime. „Lietuviai pasirinko fašizmą.“ „Visa Lietuvos visuomenė iš to pasipelnė.“
Gal pakaks. Pernelyg kvepia ru., lenda instrukcija.
* * *
Kitokią rėdą gavome iš Lenkijos. Rašo Przemyslawas Žurawskis arba Grajewskis, pristatomas kaip aukščiausių instancijų patarėjas („Gazeta Polska“, 2017–02–15, tad ir savitas proginis pasveikinimas; o atpasakojo „Lietuvos rytas“ 2017–03–31, tik po pusantro mėnesio).
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt ČIA.
