Yra dvi priežastys paskelbti šitą tekstą. Tiksliau ne tekstą, bet jo ištraukas. Kadangi visas tekstas – didelis, 46 mašinraščio puslapiai. Reikėtų rasti platformą publikuoti jį ištisai. Bet kol kas – nors šiek tiek ištraukų mano FB sienoje.
Kalbu apie Kazio Škirpos mašinraštį „Mano šeimos likimas“, kurį radau jo archyve Jungtinėse Valstijose prieš dešimtmetį. Jis nebuvo publikuotas, bet yra vertingas daugeliu aspektų. Ir visų pirma tuo, kad autentiškai atskleidžia drąsiai veikusio diplomato šeimos dramą.
Daugelis žino, kad K. Škirpa buvo internuotas Berlyne iškarto po to, kai 1941 m. birželio 23 d. Kaune buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė ir sudaryta Laikinoji vyriausybė. Ir tai buvo padaryta, nepaisant gestapo įspėjimo, pareikšto jam birželio 14 d. nedrįsti skelbti Lietuvoje nepriklausomybės ir sudarinėti vokiečiams nepavaldžios vyriausybės.
Namų areštas jam buvo nuimtas liepos viduryje, paskelbus Hitlerio įsakus apie Ziwilverwaltungo valdžios Lietuvoje įvedimą, tačiau vėliau jis vėl buvo suvaržytas, gyveno gestapo priežiūroje. 1944 m. birželio 10 d. buvo suimtas dar kartą ir įkištas už spygliuotų vielų, kai, matydamas Reichą karą pralaimint, įteikė Vokietijos valdžiai memorandumą, reikalaujantį suteikti Lietuvai nepriklausomybę.
Tačiau apie tai, kaip gyveno K. Škirpos šeima, kai jis, rizikuodamas savo laisve (kartais ir gyvybe) bei savo šeimos narių gerove, labai rizikingai veikė, rašoma mažai.
Esu rašęs apie tai, kaip K. Škirpa gynė ir išlaikė savo rankose Lietuvos pasiuntinybę Berlyne dar beveik du mėnesius po to, kai Lietuva jau buvo okupuota. Nuoroda į spaudos pranešimus, kuriuose tas įvykis buvo gana plačiai aprašomas Vakarų spaudoje.
Tačiau šis rankraštis pateikia paties K. Škirpos požiūrį į minėtus įvykius ir visą jo šeimos dramą karo metais. Skelbiama dalis aprėpia įvykius tik iki Lietuvos pasiuntinybės Berlyne užėmimo.
Kodėl dabar? Kaip minėjau – dvi priežastys: vasario 18 d. sukanka 130 metų nuo Kazio Škirpos gimimo. Rytoj – Vasario 16-oji. Už šią Lietuvą jis aukojosi ir kovojo.
Sveikinu visus su Vasario 16-ąja ir K. Škirpos 130-osiomis gimimo metinėmis!
* * *
Kazys Škirpa
MANO ŠEIMOS LIKIMAS
Tiems, kas stebi diplomatinės tarnybos veiklą tik iš tolo, patys joje nedalyvaudami, gali atrodyti, jog diplomatinio atstovo šeimos padėtis yra pati maloniausia, kokią tik galima įsivaizduoti. Daug kam gal atrodo, kad be namų šeimininkės rūpestėlių, mano žmona, kaip Lietuvos pasiuntinio karjeros dalininkė, neturėjo kitų reikšmingesnių funkcijų ir pergyvenimų, kaip dalyvauti diplomatiniuose priėmimuose, juos ruošti Lietuvos pasiuntinybėje, gražiai užimti svečius, priiminėti iš jų prisistatymo gėles ir klausyti jų dailių atsisveikinimo komplimentų.
Normaliais, taikos meto laikais gal iš dalies taip ir būdavo, jei nekalbėtume apie daug rūpesčių sukeliantį ir kruopštų, tik niekam nematomą, darbą, kuris tekdavo mano žmonai rengiant priėmimus, ypač didesnius, ir kuris visa atsakomybe gulė ant jos pečių. Negi mums, kad ir mažos, neturtingos valstybės, diplomatinei šeimai butų buvę galima nesilaikyti diplomatinių santykių papročių ir tokios tarnybos etiketo reikalavimų?
Kai Lietuva 1940 metais valstybinės nepriklausomybės neteko, viskas pasidarė kitaip. Gerai žinome, kaip tai atsitiko, ir kad tuo kiekvienas lietuvis bei kiekviena lietuvių šeima tapo skaudžiausiai paliesti. Tačiau ne kiekvienas galėjo suprasti ar įsivaizduoti, kaip ta mūsų krašto nelaimė galėjo paveikti ir faktiškai paveikė Lietuvos diplomatinius postus užsienyje, pirmiausia – Lietuvos diplomatinį postą Berlyne. Taigi, – mane patį ir mano šeimą, kurią sudarė mano žmona ir mūsų vienintelis, tada dar tik 8 metelių sūnelis Kęstutis.
Vykdydamas savo, kaip Lietuvos diplomatinio atstovo prie Reicho Vyriausybės, pareigą ginti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę ir Lietuvos interesus Vokietijoje, negalėjau likti pasyvus dėl įvykusios Lietuvos valstybės katastrofos. Turėjau imtis pasipriešinimo žygių, nors jie ir vertė mane stoti prieš Sov[ietų] Sajungą, o netiesiogiai – ir prieš šios pastarosios ano meto partnerį politikoje, pačią Reicho Vyriausybę. Kadangi abu tie mūsų kaimynai buvo atsakingi už Lietuvos valstybės sužlugdymą. Tokia mano laikysena automatiškai įtraukė į likiminius pavojus ir mano šeimą.
Pirmą kartą ji buvo atsidūrusi prieš tokį pavojų, kai 1940 metais į birželio galą [birželio 25 d. – V. V.], taigi netrukus po rusų raudonosios armijos įsibrovimo į mūsų kraštą ir okupavimą abiejų sostinių – Vilniaus ir Kauno – aš buvau surizikavęs nuvykti į Kauną susipažinti su tikrąja padėtimi vietoje, patirti kokie rusų-įsibrovėlių tolimesni planai galutiniam Lietuvos valstybės sunaikinimui. Norėjau tai aptarti su buvusiais mano kovos draugais – Lietuvos nepriklausomybės karo dalyviais ir kitais ryžtingesniais mūsų tautos vyrais – ką reiktų daryti ir kokių griebtis pasiruošiamųjų žygių Lietuvos valstybinei nepriklausomybei vėl atkurti.
Atsisveikindamas su žmona, pastebėjau sublizgusias jos akyse ašaras. Jai buvo aišku, jog ta mano kelionė buvo susijusi su didžiausiu pavojumi patekti sovietiškajam okupantui į nagus ir kokių kiltų jai ir mūsų Kęstutėliui baisių pasekmių manęs, kaip šeimos galvos, netekus.
Dėl tokio mano poelgio buvo susirūpinusios kitos vietinio diplomatinio korpuso ponios, mano žmonos draugės, kai pasklido gandas apie mano išvykimą į sovietų kontrolėn patekusį. Pavyzdžiui, kitą dieną po mano išvykimo atsilankė pas mano žmoną ponia Draganovienė, Bulgarijos Pasiuntinio žmona, paguosti maniškę ir ją „pabarti“, kam nesulaikė manęs nuo tokio rizikingo žygio. Tačiau mano žmona tą grėsmę ištvėrė, kaip ir kitais panašiais atvejais mano karo tarnybos laikais, stiprinusi save maldomis į Dievą, kad pagelbėtų man sėkmingai atilikti savo misiją Tėvynės-Lietuvos labui ir laimingai grįžti.
Jos maldos neliko neišklausytos. Sovietų pasiuntinys Kaune Pozdniakov paprašė prof. Krėvę-Mickevičių – marionetinės, okupanto Lietuvai užkergtos Paleckio vyriausybės užs[sienio] reik[alų] ministerį – mane Kaune ilgiau užlaikyti, o sovietams tarnavęs naujas saugumo viršininkas Sniečkus jau apstatinėjo savo slaptais sekliais namą, kuriame buvau apsistojęs, kad mane sučiuptų. Man tada pavyko iš jų nagų ištrūkti, birželio 29 d. legaliai pervažiuoti lietuvių-vokiečių sieną ir pasiekti Klaipėdą. Iš čia telefonu galėjau pranešti žmonai, jog kelionė praėjo laimingai ir kad kitą dieną grįžtu į Berlyną.
Po šio pasisekusio žygio, kuris buvo greičiau karinio negu diplomatinio pobūdžio, netrukus teko imtis tikrai diplomatinės kovos veiksmų, lėmusių ne tik man, bet ir mano šeimai erškėčių kelią.
Jau maždaug žinodamas, kaip rusai ruošėsi pribaigti Lietuvos valstybę, aš galėjau per St. Lozoraitį, kaip paskutinės legalios (Merkio) vyriausybės užs[ienio] reik[alų] m[inist]ro Urbšio paskirtą eiti Lietuvos diplomatijos šefo pareigas užsienyje, įspėti savo kolegas, kitus Lietuvos diplomatinius atstovus, kurie tada visi dar tebeveikė, kad iš anksto pasiruoštų formalius protestus Lietuvos vardu dėl Sovietų įvykdytos prieš ją agresijos, kai ji bus galutinai išryškėjusi.
Savo protestą, datuotą [1940 m.] liepos 21 d., aš įteikiau vok[iečių] užs[sienio] reik[alų] ministerijai kai tik pagavau Kauno radijo žinią, kad tariamam „Liaudies Seimui“, okupanto durtuvais pastatytam, Maskva padiktavo „nutarimą“ įjungti Lietuvą į Sovietų Sąjungą, prieš lietuvių tautos valią.
Vykdydama sovietiškojo okupanto kerštą dėl tokio mano poelgio, Paleckio vyriausybė reagavo nutarimu, irgi okupanto padiktuoto, atimti man Lietuvos pilietybę nuo 1940 m. liepos 23 dienos, uždrausti grįžti į savo kraštą ir konfiskavo visą mano ir mano šeimos turtą Lietuvoje. Nors toks tariamos Paleckio vyriausybės „nutarimas“ jokios juridinės galios neturėjo, tačiau praktiškai tuo buvome materialiai apiplėšti: svarbiausia netekome 6 butų namo Kauno centre, į kurio pastatymą, mano uošviui (žmonos tėvui Marcelinui Neniškiui) finansiškai pagelbstint, buvom sudėję visas mudviejų su žmona santaupas iš mano ilgametės tarnybos užsienyje.
Be čia minėtojo materialinio apiplėšimo, tariama Paleckio vyriausybė, pildydama sovietų reikalavimą, nėrėsi iš kailio mane atšaukti iš Lietuvos Pasiuntinio pareigų Vokietijoje, draudimu grįžti man į savo kraštą pati sau prieštaraudama. Bet jai nesisekė notifikuoti vokiečiams mano atšaukimo. Per Vokietijos Pasiuntinį Dr. Zechliną Kaune – nepavyko, nes pastarasis atsisakė tarpininkauti. Per mane to padaryti negalėjo, nes buvo tariamai atėmusi man Lietuvos pilietybę. O per Pasiuntinybės patarėją J. Kajecką, kuris paprastai mane pavaduodavo, irgi nesisekė, nes pastarasis visus sakytos marionetinės vyriausybės „patvarkymus“, kaip neteisėtus aktus, mesdavo į šiukšlių krepšį.
Neįstengdama manęs atšaukti iš Lietuvos pasiuntinio posto, sakyta „valdžia“ siuntinėjo į Berlyną agentus, sukurstyti prieš mane mano bendradarbius, Pasiuntinybės pareigūnus ir patarnaujantį personą, kad mane su šeima išmestų iš Pasiuntinybės vilos ir viską perduotų vietinei Sovietų ambasadai. Kai ir šitai nepavyko, tuomet puolimų vykdymą perleido patiems Sovietams.
Man ir mano šeimai pasidarė nebesaugu. Kadangi gerai žinoma kokių gangsteriškų metodų Sovietai kartais griebiasi, kai būtinai užsigeidžia aukos. Tad teko imtis apsisaugojimo priemonių: nieko nebeįsileisti į Pasiuntinybės rūmus be mano paties arba Pasiuntinybės sekretoriaus žinios, aptvarkyti archyvus, kad sovietai jų neužgrobtų ir paprašyti artimiausių vokiečių policijos postų ją išoriškai apsaugoti. Netenka aiškinti, ką mano šeima ir Pasiuntinybę aptarnaujantis personalas, kurie gyveno jos patalpose, anomis įtampos ir netikrumo dienomis turėjo pergyventi, kai savo akimis pamatė, kaip Pasiuntinybės rūmai palaipsniui virto paskutine Nepriklausomos Lietuvos gynimosi tvirtove nuo jiems gręsiančio išorinio užpuolimo.
Iš pradžių Sov[ovietų] Ambasada savo nagus į tą nepriklausomos Lietuvos išlikusią salelę Berlyne tiesė, taip sakant, dar „diplomatiškai“. Rugpjūčio 9 d. jos pareigūnai – Ambasados patarėjas Tichomirov, konsulinio skyriaus vedėjo Žuravlevo lydimas – buvo atsilankę pas prekybos patarėją St. Kazminską. Jie prašė, kad šis perduotų jiems Pasiuntinybę, nes esą jiems žinoma iš Maskvos, kad toks nurodymas buvęs iš Kauno mums duotas. Gavę Kuzminsko atsakymą, kad tokiu reikalu kalbėtis jis nesąs kompetentingas ir kad turi kreiptis į mane, kaip Pasiuntinybės šefą, sovietiškieji vizitoriai supykę pasakė, jog jie manęs tokiu nepripažįsta ir išsinešdino, prieš tai pagrasinę Kuzminskui pasekmėmis už „savo vyriausybės“ įsakymo nevykdymą.
Po to minėtoji ambasada dar meškeriojo tarp Pasiuntinybės pareigūnų tokių, kurie sutiktų atlikti Pasiuntinybės išdavimo juodą darbą, bet tokių nerado. Tuo pat metu nežinia kieno pakartotiniais skambinimais telefonu ir anoniminiais laiškais buvo mums grasinama susilaukti bombų per langus, jei nesiliausime ir iš Pasiuntinybės nepasitrauksime.
Kai visa tai Sov. ambasados „didvyriai“ jau buvo išbandę, bet nepasiekė to, ko tikėjosi, jie kėsinosi užgrobti Pasiuntinybės vilą gangsterišku metodu. Sekmadienį, ankstų rugpjūčio 11 dienos rytą, privažiavo prie geležinių vartų į Pasiuntinybės sklypą, aptvertą aukšta geležine tvora, nelauktas automobilis. Jame sėdėjo keli vyrai, kaip paaiškėjo, su ambasados patarėju Tichomirovu priešakyje. Užpuolikai, matyt, buvo suplanavę užklupti mane su žmona, taip pat ir Pasiuntinybės patarnaujantį personalą, tebemiegančius ar tebesitvarkančius ir, įsilaužus į vidų, Pasiuntinybę užimti. Reikta pasakyti, jog nedaug trūko, kad tai jiems būtų pasisekę.
Padėtį išgelbėjo mano žmonos budrumas. Pajutusi, jog kažkieno mašina privažiavo ir sustojo prie Pasiuntinybės vartų, žmona susigriebė. Pastebėjusi pro langą, jog tai buvo Sovietų ambasados mašina, ji tuoj pasiuntė kambarinę patikrinti ar vartai neliko kartais virėjos, kuri anksti rytą buvo išėjusi į bažnyčią, pamiršti užrakinti? Iš tiesų jie nebuvo užrakinti, nors sunkiai atsiverdavo. Išbėgusi pro didžiąsias vilos duris kambarinė, su ryšuliu visokių raktų rankoje, vartus užrakino prieš pat sovietiškųjų užpuolikų nosį. Jie manė, kad vartai jiems gal atrakinami. Mėgino juos atstumti, bet jau buvo vėlu. Vartus jėga pastumdę, tarpusavyje kiek padiskutavę ir dėl nepasisekimo iš pykčio rusiškai nusikeikę, sovietiškieji gangsteriai sėdo atgal į mašina ir nuvažiavo.
Žmonos greitas susiorientavimas, žinoma, tuoj visus sukėlė ant kojų. Galėjau ir aš stebėti pro langą visą tą sceną ir mačiau, kaip sovietiškieji užpuolikai susikompromitavo vietinio diplomatinio korpuso akyse. Apie tą įvykį žinios buvo žurnalistų paskleistos į visas puses, kaip tikra sensacija. Todėl pasaulis iš to patyrė, jog Lietuva buvo pareiškusi ne vien formalius diplomatinius protestus dėl Sov[ietų] Sąjungos agresijos prieš Lietuvą, bet kad jos postai griebėsi taip pat ir praktinio pasipriešinimo, kiek kuris galėjo.
Deja, prie ano meto hitlerinės Vokietijos, [Molotvo-Ribentropo] paktu susisaisčiusios su bolševikine Rusija, maža tebuvo vilties, kad pavyks ilgėliau išsilaikyti Pasiuntinybės rūmuose, nepaisant to, kad Reicho Vyriausybė ir buvo savo metu suteikusi šiai teritorijai diplomatinį imunitetą. Todėl, atsargumo dėlei, vertingesnę Pasiuntinybės įrangą jau prieš tai pakavome, o po rugpjūčio 11 d. sovietinio pasikėsinimo, suskubome viską baigti pakuoti ir išgabenti į saugesnę vieta, kad sovietai negalėtų užgrobti.
Be nereikalingų žodžių kiekvienam suprantama, kad tada mano žmonai, kaip tų puošnių Lietuvos valstybės rūmų šeimininkei, buvo tekusi pati sunkiausia našta, o taip pat – ir visa atsakomybė už tai, ką būtina išgelbėti ir ką palikti, nes viską išgabenti nebūtų užtekę laiko.
Po nepasisekusio žygio užgrobti Pasiuntinybės rūmus gangsterišku būdu, Sovietų ambasados nariai nėrėsi iš kailio paveikti Vokietijos užs[ienio] reik[alų] min[isteri]ją, kad ji priverstų mus iš vilos pasitraukti ir viską perduoti jų ambasadai. Vėliau patyriau, jog rusai varstė tos ministerijos duris net po keletą kartų per dieną, kol prisiprašė nacių talkos. Dėl to rugpjūčio 12 d. buvau iškviestas pas protokolo šefą von Doernbergą.
Reicho Vyriausybės vardu jis „paprašė“, kad užsibuvimą Pasiuntinybės viloje Kurfuerstenstrasse 134 baigčiau. Tas jo paprašymas diplomatine kalba reiškė reikalavimą ir tai, kad jau turiu reikalą nebe vien su Sovietų ambasada, bet ir su hitleriniu Reichu. Turėjau jėgai nusileisti.
Von Doernbergo man nurodytu metu, būtent, rugpjūčio 14 d. 1 val. po pietų, Pasiuntinybės rūmus su savo šeima ir visu jos personalu apleidau. Tačiau Sovietų ambasadai jų neperdaviau. Pats asmeniškai užrakinęs jos duris ir geležinius vartus, per specialų kurjerį pasiunčiau jos raktus pačiam von Doernbergui, kad tą Lietuvos valstybės nuosavybę paimtų Reicho Vyriausybės globon. Von Doernherg nuo savęs perdavė raktus Sovietų ambasados atstovams, kurie jau laukė vok[iečių] užs[ienio] reik[alų] ministerijoje.
Vietoj Pasiuntinybės perdavimo akto, apleisdamas jos rūmus, inventoriaus ir piniginio baIanso knygoje, palikau tokį įrašą:
„Rusų okupantų žinai.
Jūsų principai slopinti žmonių laisvę, griauti kultūrą ir grobti svetimą turtą. Jau pagrobėte Lietuvą, klastingai paglemžėte jos valstybinę nepriklausomybę, užgrobsite ir šiuos Nepriklausomos Lietuvos rūmus.
Bet teisingumas yra stipresnis už smurtą. Atsiskaitymo valandos neišvengsite.
Berlynas, 1940 m. rugpjūčio 14 d.
K. Škirpa
Lietuvos Pasiuntinys ir Įgaliotasis Ministeris
Pirmasis Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris“.
Tuo buvo atverstas naujas mano kovotojiškos veiklos lapas. Veiklos, kurioje ir mano žmonai teko nelengva dalia. Ji iš esmės skyrėsi nuo tos, kurią mudu vykdėme prieš tai – 1937–1938 metais Lietuvos nuolatinio delegato pareigose prie Tautų Sąjungos Ženevoje, po to – 1938 metais, po lenkų ultimatumo paskyrus mane pirmuoju Lietuvos Pasiuntiniu ir Įgal[iotuoju] ministeriu Lenkijoje, o nuo tų pačių metų gruodžio 16 dienos – Lietuvos Pasiutiniu ir Įgal[iotuoju] ministeriu Berlyne.
Nors mano veikla po Pasiuntinybės suspendavimo buvo visai kitokia, bet ją – kaip Ženevoje ir Varšuvoje – teko pradėti maždaug nuo to paties – rūpestėlių surasti sau ir savo šeimai naują pastogę-butą, jį įsirengti. Kadangi po kovos gelbstint Pasiuntinybę buvome atsidūrę kaip ir gatvėje.
Laimingu sutapimu, buvome su žmona iš anksčiau, per daugelį mano tarnybos užsienyje metų, įsigiję reikalingų daiktų ir nusipirkę baldų. Trūko prisipirkti tik kai kurių papildymų. Galėjome įsirengti 8 kambarių privatų butą Achenbachstrasse 1. Mano žmonai vėl teko sunkiausia įsikūrimo naujojoje vietoje dalis.
Naujas butas, žinoma, neprilygo nei erdvumu, nei įrengimų puošnumu tam, ką turėjome Pasiuntinybės gražioje viloje. Be to, butas su tiek daug kambarių mano mažai, trijų asmenų šeimai, nebuvo reikalingas. Būtų visiškai užtekę kokių 4 kambarių. Tačiau erdvesnis butas su daugiau kambarių buvo reikalingas mano suplanuotai naujai veiklai, kuri privedė prie 1941 m. birželio 23 dienos mūsų tautos sukilimo laimėjimo Lietuvos valstybiniam suverenumui atkurti.
Straipsnis geras