LMA Vrublevskių bibliotekoje dar dešimtį dienų (2022 m. gegužės 30 d. – birželio 30 d.) veiks įdomi paroda ,,Spaustuvininkas iš pašaukimo: Otto von Mauderodei – 170“, skirta didžiausios ir pajėgiausios Mažosios Lietuvos spaudos įmonės įkūrėjo Otto von Mauderodės (1852–1909) 170-osioms gimimo metinėms.
Neseniai ją aplankiau, man patiko. Ne vien dėl to, kad turiu asmeninių sentimentų – tai mano tolimas giminaitis per mamos kilmės liniją. Bet ir dėl to, kad parodoje teisingai išryškinas jo ypač platus ir gilus lituanistinės veiklos baras, sovietmečiu nutylėtas ir nureikšmintas.
„1881–1944 m. Tilžėje (dabar Sovetskas, Kaliningrado sritis) veikusi O. von Mauderodės spaustuvė paliko reikšmingą pėdsaką lietuviškos knygos istorijoje, – pristatomajame žodyje rašo parodos ir teksto autorės dr. Alma Braziūnienė ir dr. Kotryna Rekašiūtė. – Joje pasirodė beveik visi reikšmingiausi Mažosios Lietuvos lietuviški spaudiniai, taip pat apie 800 Didžiajai Lietuvai skirtų leidinių. Spaudos draudimo laikotarpiu O. von Mauderodės įmonė buvo viena pagrindinių, spausdinusių knygas lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis (kontrafakcinius leidinius).
Kaip spaustuvininkas, O. von Mauderodė buvo aukštai iškėlęs leidinių poligrafinės kokybės kartelę, itin rūpinosi meniniu knygų apipavidalinimu. O. von Mauderodės spaudos įmonė glaudžiai bendradarbiavo su įvairiomis XX a. pradžios Lietuvos ir JAV lietuvių leidyklomis, redakcijomis ir knygynais (pavyzdžiui, Marijos Šlapelienės Vilniuje), vertėsi lietuviškų knygų prekyba, turėjo knygyną, prekiavusį ne tik savo, bet ir kitų leidėjų spaudiniais ir kt. Už įvairiapusę veiklą O. von Mauderodės firma ne kartą buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais.”
Mauderodės buvo sena Prūsijos karalystės giminė, davusi šiam kraštui keletą karvedžių, kilusi iš Mauderodės vietovės Vidurio Vokietijoje.
Otto v. Mauderodė gimė smuikų meistro šeimoje, jaunystėje plačiai keliavo po Europą, įgijo ten spaustuvininko amatą, grįžęs į Tilžę ėmėsi spaustuvininko verslo. Veikla sekėsi, buvo vienas įtakingų ir sėkmingų Tilžės verslininkų, kurio įmonėje dirbo daugiau kaip 200 darbuotojų. Tais laikais tai buvo stambi, pasiturinti įmonė, viena pirmųjų Rytų Prūsijoje praktikavusi, šiuolaikiniais terminais kalbant, socialiai atsakingą verslą, sukūrusi savo darbuotojams privatų socialinį fondą, padėti žmonėms ligos ar nelaimės atveju ir pan. Lietuvininkų kalba tai vadinosi „štamas” 🙂 arba dabartiniais terminais – fondas.
Spausdino knygas, laikraščius, vertėsi didmenine popieriaus prekyba, turėjo knygyną, knygrišyklą, giliaspaude gamino atvirukus, meno kūrinių reprodukcijas, leido didžiausią Rytų Prūsijoje dienraštį vokiečių kalba „Tilsiter Allgemeine Zeitung”.
O. v. Mauderodė daug nusipelnęs lietuviškai knygai ir lietuviškai spaudai. Spausdino net ne tik „Aušrą”, „Varpą”, lietuviškus kalendorius, maldaknyges, pasaulietines knygas, bet ir pats leido lietuvišką laikraštį Mažosios Lietuvos lietuviams „Nauja Lietuvizska Ceitunga”. Jo žmona buvo tikra lietuvė Albušaitytė, ūkininko nuo Smalininkų dukra. Padėjo lietuvių knygnešiams, ne vieną jų gelbėjo iš žandarų nagų.
„Smutną žinią turim šiandien savo skaitytojams pranešti: išleidėjas šito laiško, Otto v. Maudeorde, nedėldienėj pirm pietų ant zėgoriaus pusę 10 po trumpos ale sunkios ligos akis užmerkė paskutiniam miegui”, – 1909 m. sausio 19 d. rašė laikraštis „Nauja Lietuviška Zeitunga“.
Šitas „laiškas” (tap tada vadino laikraštį) ir buvo Tilžėje daugiau kaip 3000 egz. tiražu leistas lietuviškas laikraštis „Nauja Lietuviška Zeitunga”.
„Zeitunga” buvo „Broliams Lietuwininkams ant Naudos ir Pasimokinimo iszleidžiama” Tilžėje ir ėjo 1890 – 1923.
Pavyzdinis numeris pasirodė 1890 m. lapkričio 29 d. Nuo 1891 m. ėjo du kartus per savaitę (antradieniais ir penktadieniais), o nuo 1910 m. – jau tris kartus. Nuo 1896 XII 11 laikraštis leistas su priedu „Kaimynas”, o nuo 1910 m. pridėtas šiam dar ir nuolatinis „Laukininko” (vadinasi, ūkininko) priedas. Taip pat N.L.Z. leisdavo dar ir šiaip įvairių priedų, atskiromis knygelėmis.
„Otto v. Mauderode buvo 26 aprilį 1852 Tilžėje, Prūsuose gimęs ir po įžegnojimo įstojo į Posto knygų spaustuvę Tilžėje už mokytinį”, – rašė N.L.Z. leidėjo nekrologe.
Išmokęs spaustuvininko amato, dirbo Isručio, Berlyno, Vienos, Miuncheno ir kitų miestų spaustuvėse. Keliavo po Austriją, Šveicariją bei Italiją. Daug patyręs, po 7 metų sugrįžo į gimtąjį Tilžės miestą ir įkūrė čia savo spaustuvę.
Mauderodės spaustuvė įkurta 1881 m., veikė iki miesto sunaikinimo 1944 metais. Ji išleido ne mažiau kaip 300 knygų, brošiūrų, smulkiųjų ir lakšto pavidalo lietuviškų spaudinių, skirtų Mažajai Lietuvai, bei kelis šimtus lietuviškų knygų, skirtų Lietuvai. Įskaitant „Aušrą” bei „Varpą”. Mauderodės spaustuvėje taip pat buvo spausdinama 12 Mažosios Lietuvos lietuviškų laikraščių, pirmasis tęstinis lituanistikos mokslo darbų leidinys „Mitteilungen der Litauischen literarischen Gessellshaft“.
Apie spaustuvės steigėją ir leidėją N.L.Z. rašė: „Otto v. Mauderode buvo žmogus labai meilingo būdo, todėl ne dyvai, kad žmonės mielai jį lankydavo, jam savo spaudos darbus paduodami, o tai dar juo labjaus, kadangi jis labai teisingas kupčystėje buvo ir nei vienam per brangiai neatlambavo.”
Laikraštis tęsia: „Jau mete spaustuvės gruntavojimo pradėjo jis vokišką laišką išleisti, kursai pradžioje „Tilsiter Anzeiger“ vadinos, vėliau „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ pramintas tapė ir kasdien kone 11.000 skaitytojų turėdamas, prie vyriausių laiškų mūsų provincijos priklauso.” „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ buvo didžiausias Rytų Prūsijos dienraštis.
Mauderodės spaustuvė buvo ypatingas reiškinys ne vien lietuvių knygos istorijoje. Ji užėmė reikšmingą vietą Tilžės ekonominiame, dvasiniame gyvenime, darė didžiulį poveikį Lietuvai ir JAV lietuviams, skatino poligrafijos ir knygos meno tobulėjimą. Spaustuvė, leidykla, knygrišykla, popieriaus ir knygų prekyba turėjo per 200 nuolatinių darbuotojų, tuo metu tai buvo solidi ne tik Tilžės miesto, bet ir Rytų Prūsijos įmonė.
„Mes lietuvininkai skaitom Otto v. Mauderodę prie anų vyrų, kuriems daug uždėkavoti turim; nėsa nežiūrint ant to, kad jis didį skaitelių lietuviškų knygų bei mūsų ir anos pusės lietuvių atspaudė, kuriems buvo spaudos valnybė užginta, buvo jis ir tas vyras, per kurio drąsą bei norą mes didžius ir du kart per nedėlę išeinančius laiškus įgavom, – raše N.L.Z. – Buvo tai mete 1890, kada keli jauni lietuviai pas jį nuėjo ir jam apreiškė, jog norintys naują laišką išleisti, ale didesnį už tatai išleidžiamajuos ir du kart per nedėlę išeinantį. Jis žinojo, kad šitie lietuviai rodos gerą norą tur, bet be pinigiškos įgalės yra; ale to neatbodams jis drąsiai atsakė: „Vaikai, jūs neišgalėsite; ale leiskit mane, aš tai darbštus!” O jis laikė savo žodį. Lietuvininkai įgavo „Naują lietuvišką zeitungą“, pirmą du sykiu išeinantį laišką.”
„Tilžė neteko šiame vyre vieno savo geriausių sūnų, – toliau skaitom nekrologe. – Jis buvo didis mylėtojas savo gimtuvės miesto ir visur bei visad stojo už tai, kas jo didinimui, grožinimui bei tarpimui prideringa buvo. Įtaisymas vandens privedimo, pabudavojimas elektriškojo gelžkelio, sulaikymas geverbės (dabar sakytume „prezentacinių” – V.V.) parodų ir tūli kiti visuomenei naudingi įtaisymai buvo jo užmanymai ir užbėlavoja savo išbudavojimą jo nepailstančiai procei bei darbui. Dar tulus planus nešiojos jis su savim, taip ant paveikslo pabudavojimą popieriaus fabrikos ir naują padidinimą savo spaustuvės; ale smertis statė jam mierį ir pavadino jį iš visų darbų.”
Mauderodė vienas iš socialiai atsakingo verslo pradininkų, buvo sukūręs specialų darbininkų paramos fondą: „Savo darbininkams buvo Otto v. Mauderodė labai geras ponas. Pats darbininku buvęs, žinojo jis, kaip jiems ant širdies yra ir kožnas darbininkas rado prie jo užstojimą, jei jam kur neteisybė nusidavusi buvo. Dienoje 25-metinių sukaktuvių gruntavojo jis ypatišką štamą (fondą – V.V.), iš kurio per kokią nors aplinkybę į bėdą parėję darbininkai pašalpą gaut galėtų. Senesniesiems darbininkams suteikdavo jis vasaroj tulas nedėles atlaidų, pašelpdavo juos ir pinigais, taip pat kur nors išvažiuot galėdavo dėl pastiprinimo savo sveikatos.”
Belieka pridurti, kad Otto v. Mauderodė buvo vedęs Albušaitytę, lietuvaitę, ūkininko nuo Smalininkų dukterį.
„Nabaštininkas paliekta du broliu, penkias seseres ir vieną sūnų, kurs iš lietuviškos motinos gimęs, dabar 20 metų sens yra ir, spaustuvėje prisimokinęs, tėvo palikimą užims”, – rašė N.L.Z. ir nekrologą baigė šiais žodžiais:
„Otto v. Mauderodės nebėr; ale jis yra sau paminklą statydinęs širdyje savo darbininkų, prietelių bei pažįstamų, kurs geresnis už gelžinius ir marmorinius, gyvas pasiliks iki vėliausių laikų. Mums, jo paliktiesiems, puolas jo pradėtąjį darbą tolyn vesti, o mes norim tai daryti toje dvasėje, kurioje jis tai pradėjo, norim internai procavoties vertais jo pasekėjais pastoti teisingume ir vienystėje.”
Plačiau apie O. v. Mauderodės spaustuvę pasakoja Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas prof. Domas Kaunas:
