Vidmantas Valiusaitis. K. Škirpos atminimui pakilta į Gedimino kalną, ant kalno sugiedotas Lietuvos himnas

Prisiminiau šiandien K. Škirpą įgulos šv. Ignoto bažnyčioje. Tinkama vieta pulkininkui atminti. Lygiai prieš 40 metų atsistojo Dievo akivaizdoje.

Įdomu tai, kad šios dienos skaitiniai – lyg K. Škirpai rašyti. Štai, pranašas Jeremijas anuomet skelbė, mokinys šiandien skaitė:

„4 Didžiūnai kreipėsi į karalių, sakydami: „Prašom nubausti šį vyrą mirties bausme, nes jis, kalbėdamas tokius dalykus, silpnina rankas kareivių ir visų žmonių, pasilikusių šitame mieste. Iš tikrųjų jis nesirūpina mūsų žmonių gerove, bet daro jiems žalą“. 5 Karalius Zedekijas atsakė: „Gerai! Jis jūsų rankose! Juk karalius prieš jus yra bejėgis!“ 6 Jie paėmė Jeremiją ir įmetė jį į karaliaus sūnaus Malkijo vandens talpyklą, buvusią sargybos kieme, nuleisdami jį virvėmis į dugną. Vandens talpykloje nebuvo, tik dumblas. Jeremijas įklimpo į dumblą.

8 Ebed-Melechas nuėjo ten iš rūmų ir kreipėsi į jį: 9 „Mano valdove, karaliau! Šitie vyrai kalti dėl visko, ką padarė pranašui Jeremijui. Jie įmetė jį į vandens talpyklą ten mirti badu, nes duonos mieste nebėra“. 10 Tuojau karalius kušitui Ebed-Melechui įsakė: „Pasiimk su savim iš čia trejetą vyrų ir iškelk pranašą Jeremiją iš vandens talpyklos, kad nenumirtų“. (Jer 38)

Taip pat – ištrauką iš šv. Pauliaus Laiško žydams:

„1 Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, 2 žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. 3 Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia! 4 O jums dar ir neteko priešintis iki kraujų, grumiantis su nuodėme.” (Žyd 12)

O kunigas paskaitė iš Luko evangelijos:

„51 „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės. 52 Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. 53 Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“.” (Lk 12)

Tada 12 val. „mažoji kaimenė” susirinko prie K. Škirpos al. ir Arsenalo g. kampo, pakviesta Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos.

Kaip matyti iš nuotraukų, K. Škirpos al. lentelė vis dar savo vietoje. Savivaldybės sprendimas apskųstas Vyriausybės atstovui, taip pat – teismui, byla nebaigta. Merija kol kas nesiryžta veikti taip, kaip pasielgė su J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta.

Įvyko imporvizuotas mitingas. Buvo žurnalistų – mačiau LRT, TV3, Lietuvos ryto TV kameras. Įžanginį žodį tarė Jonas Burokas, LLKS garbės pirmininkas, kalbėjo Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, teisininkas prof. Alfonsas Vaišvila, istorikas ir buvęs Vilniaus tarybos, inicijavusios suteikti gatvei K. Škirpos al. pavadinimą, narys Vladas Turčinavičius. Porą žodžių buvau paprašytas pasakyti ir aš.

Tada buvo padėtas gėlių krepšelis pulk. K. Škirpos atminimui nuo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, padaryta bendra nuotrauka, pakilta į Gedimino kalną, ant kalno sugiedotas Lietuvos himnas.

Įdomi detalė: buvo prašyta ta proga leisti užlipti į bokštą. Naujoji Lietuvos nacionalinio muziejaus administracija tos galimybės nesuteikė. Sprendimas, suprantama, politinis.

Užlipus ant kalno, buvo išsiderėta leisti pakilti į bokštą jaunam vaikinui, iš tremtinių šeimos, su Lietuvos vėliava, tik nurišus ją nuo vėliavos koto. Bent tiek. Jis užlipo ir vėliavą išskleidė virš Gedimino bokšto. Kaip ir jaunasis K. Škirpa 1919 m. sausio 1 d.

Su tuo vaikinu buvo leista užlipti ir fotografui Jonui Česnavičiui. Tikiuosi, tą nuotrauką jis paskelbs.