II turo rinkimų kampanija (turiu galvoje kandidatų diskusijas) buvo pakankamai ori, apsiėjo be asmeniškumų ir įžeidinėjimų, vyko dalykiškai ir buvo gana neblogai nušviesta. Kas tuo domėjosi ir visa tai sekė, turėjo užtektinai duomenų priimti savarankišką sprendimą. Pakankamai korektiška rinkimų kampanija, mano nuomone, kilstelėjo politinės etikos kartelę pakopa aukštyn.
Rinkimų laimėtojui Gitanui Nausėdai suteiktas labai stiprus mandatas: 60:0! Laimėjo absoliučiai visose savivaldybėse! Net praėjusių rinkimų aiški favoritė G. Grybauskaitė, turėdama tam tikrą administracinį palaikymą (kandidatavo kaip veikianti prezidentė), to padaryti nesugebėjo – jos laimėjimas prieš Z. Balčytį buvo 52:8.
G. Nausėdos gautų balsų persvara taip pat nepalieka jokių abejonių mandato svarumu: 65,86 proc. prieš 32,86 proc., arba 876 749 balsai prieš 437 399. Persvara – dviguba. Gauta arti milijono (!) tiesioginio palaikymo balsų. 2,8 mln. gyventojų tautai – įspūdingas pasiekimas. Tai stipri atrama išrinktajam prezidentui vykdyti savarankišką, nuo partinio ar kitokio diktato nepriklausomą politiką.
Tačiau! Norint ją sėkmingai vykdyti, nebus galima nusigręžti nuo žmonių lūkesčių, teks nuolat klausytis visuomenės balso, neužmiršti rinkimų kampanijos metu prisiimtų įsipareigojimų.
Negatyvas? Pakartotinai patvirtinta, kad daliai politikų pripažinti kitų pranašumą tebėra neperkopiamas slenkstis. Rinkimų naktį paskelbti, kad konkurentas laimėjo „Pinskuvienės ir Margelio šalininkų balsais“ reiškia ne ką kitą, kaip didžiulę aroganciją tų beveik 877 tūkstančių rinkėjų atžvilgiu ir vargu ar labai toliaregišką politinį veiksmą.
Galimas daiktas, kad viena priežasčių, kodėl I. Šimonytė antrajame rinkimų rate gavo mažiau balsų negu pirmajame, yra ta, kad patronažas partijos, kurios lyderis neslepia savo bodėjimosi „ne tų pažiūrų rinkėjais“, daugeliui žmonių pasirodė atgrasus. Nepaisant to, kad pati I. Šimonytė rinkimų kampanijos metu išlaikė korektiškumą ir dalykiškumą, dalies jos šalininkų agresyvus veržlumas, perdėtas uolumas demonstruoti savo ištikimybę ir paramą socialiniuose tinkluose, kai kada ir nelabai mandagiais būdais, panašu, tapo „šuniui penkta koja“. Neprisimenu, kad panaši taktika kuriuose nors rinkimuose kam nors būtų pasitarnavusi.
Gerai prisimenu S. Lozoraičio, kurį lydėjau per jo rinkimų kampaniją kaip Laisvosios Europos radijo korespondentas, žodžius paaiškėjus rinkimų rezultatams. Žurnalistė bandė juokauti: „Čia kaip olimpiadoje, svarbu dalyvauti, tiesa?“ S. Lozoraitis atsakė rimtai: „Rinkimai tuo ir skiriasi nuo olimpiados, kad čia svarbu yra laimėti.“
Nepervertinčiau tų 437 399 I. Šimonytės balsų. Rinkimus ji pralaimėjo. Šitas etapas baigtas. Tolimesnė politinė karjera priklausys nuo procesų TS(KD) partijoje. Jeigu vadovybės politika išliks tokia aikštinga (I. Šimonytė šiandien spaudos konferencijoje pripažino, kad apie lyderio siūlymą vesti jai partijos sąrašą į 2020 m. Seimo rinkimus sužinojo iš žiniasklaidos, su ja niekas apie tai anksčiau nekalbėjo), didelių rezultatų pasiekti bus sunku.
K. Prunskienė, pavyzdžiui, 2004 m. gavo daugiau balsų – per 651 tūkstantį, arba 47,35 proc. A. Paulauskas 1998 m. rinkimuose dar daugiau – net 953 775 balsus, 49,6 proc. Bet abu jie irgi pralaimėjo.
Kur politiniame lauke K. Prunskienė, kur A. Paulauskas? Kam rūpi šiandien jų ano meto „politikos žvaigždžių“ populiarumo valandos?..
