Šito komentaro greičiausiai nebūčiau rašęs, jeigu ne Gedimino Grinos (Ged Grina) pastaba prie Adomo Klimanto (Adomas Klimantas) žemėlapio, girdi, „patriotizmas gerai, bet ir realizmo negalima pamiršti“, atseit, 1920 m. liepos 12 d. Maskvos sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos tebuvo tik tai, kaip „Leninas įsivaizdavo Kapsuko Lietuvą“. O tas „realizmas“ neva toks, kad tame pietryčių Lietuvos krašte gal lietuvių nelabai nė buvo. To neparašė, bet potekstė – tokia.
Gediminas yra neblogai informuotas asmuo. Mažų mažiausiai – pagal pareigas, kurias ėjo, ir pagal studijas, kurias baigė. Žino nemažai, bet ne viską. Kai ką galbūt verta ir priminti „bendram išsilavinimui“. Apie procesus, kurie tame krašte vyko, kai „socialinė inžinerija“ buvo naudojama kaip veiksnys, „įsisavinant“ užvaldytas teritorijas.
Buvo toks Lietuvos karininkas Bronius Aušrotas (1909–1993), parašęs labai įdomius atsiminimus „Sunkių sprendimų metai“ (1985) ir „Laisvės niekas nežadėjo“ (1992). Jo biografija verta atskiro pasakojimo, čia nesiplėsiu, tik priminsiu, kad 1938–1940 m. jis ėjo žvalgybos karininko pareigas II skyriuje ir jam buvo pavesta sekti iš pradžių Lietuvos-Lenkijos pasienį, o paskui, kai naciai su bolševikais pasidalijo ir sudraskė Lenkiją – Lietuvos-SSSR pasienį. Lietuva turėjo surinkusi daug informacijos apie šiame regione vykusius procesus, įskaitant ten pravestą „socialinę inžineriją“. Jeigu tie archyvai būtų išlikę, šiandien turėtume vertingų žinių ir daugiau konkrečių faktų.
Tačiau 1940 m. birželio 15 d. apie vidurdienį, kai pirmieji rusų tankai pasirodė ant Žaliojo tilto Vilniuje, B. Aušrotas sulaukė savo viršininko iš Kauno nurodymo: padegti viską, kas dega… Buvo turima galvoje II sk. dokumentacija.
Daug dalykų sudegė. Bet ne viskas. Kai kas buvo išsiuntinėta į užsienį diplomatinei tarnybai. Fragmentai išliko. Ir jie atveria paveikslą, kurį šiandien stebime Ukrainoje. Šiek tiek ideologiškai modifikuotą, bet esmė – ta pati. „Socialinė inžinerija“ – fiziškai naikinant, prievarta tremiant vietinius žmones ir atkeliant į užvaldytas teritorijas kolonistus – ten vyksta šimtmečiais, pradedant Didžiojo Naugardo nukariavimu 1478 m. ir baigiant paskutiniais Maskvos „laimėjimais“ Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Donbase, Kryme.
Kai 1939 m. spaly sovietai „iš Stalino malonės“, formaliai – pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį, perdavė Lietuvai dalį Vilniaus krašto (be jokių motyvų, ultimatyviu būdu atmetę 1920 m. liepos 12 d. sutartimi nustatytas sienas), daug lietuvių gyvenamų teritorijų liko anapus sienos. Lietuvos tarnybos rinko žinias kas vyksta sovietų užimtose teritorijose. Tokių pranešimų esu radęs ne vieną įvairiuose Lietuvos diplomatų archyvuose.
Čia pateikiu vieną iš jų, iš laikotarpio, kai Lietuva vis dar buvo nepriklausoma, o lietuvių gyvenamos sritys anapus sienos jau buvo naikinamos ir sovietizuojamos. Dokumentas iš Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio archyvo. Jis be datos, bet sprendžiant iš minimų faktų, parengtas 1940 m. balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje. Dokumentas ilgokas, tad pateikiu įdomesnes ištraukas.
ŽINIOS APIE LIETUVIUS PALIKUSIUS SOVIETŲ PUSĖJE
Š. m. balandžio mėn. 22 d. iš Marcinkonių valsč., Viciūnų km, atbėgo ginkluoti šautuvu ir revolveriu lietuvių tautybės atbėgėliai Petrulionis Juozas, Kižys Dominikas ir Milutis Vladas, kurie papasakojo:
SSSR komisaras sušaukė pasienio gyventojus ir pareiškė, kad iki balandžio mėn. 25 d. visi pasienio gyventojai atstume nuo sienos 800 [m.], turi apleisti ūkius ir bus išvežti i kitus kaimus.
Viciūnų km. gyventojus išvežė į Grutos km., Gardiną, Senąją Rūtą ir Naująją Rūtą. Mardasavo ir Puvočių km. gyventojų turtą suveža į Marcinkonių stotį ir viską sudeda į vagonus. Sako išveš nuo sienos 30-40 klm. Druskininkų miesto gyventojus irgi išveža į gretimus kaimus.
Pasienio apsauga sustiprinta. Dauguma SSSR kareivių sulipę ant medžių stebi, kad niekas nebėgtų į Lietuvą. Raiti patruliuoja. Pasienio kaimai apsupti raitų ir pėsčių patrulių. Nieko neįsileidžia. Liepia negriauti trobesių. Palikti sveikas krosnis ir langus. Spėjama, kad kai kuriuose kaimuose apsigyvens kariuomenė.
Pasienio zonoje iškirto miškus. Dabar degina šakas ir valo zoną.
Grutos kaiman sugrudo į vieną pirkią po tris-keturias [lietuvių] šeimas. SSSR patruliai stebi, kad gyventojai neperduotų jokių žinių mūsų pusėn. SSSR pusėje Mardasavo, Puvočių, Kaibučių ir Trasnykų km. antrą dieną girdėti gabenamųjų žmonių verkimas.
Marcinkonių stambesnius ūkininkus ir abu kunigus išvarė į plentą akmenų skaldyti. Kunigams davė suskaldyti 8 m. akmenų. Gyventojai pamatę, kad kunigai skaldo akmenis, padėjo skaldyti. SSSR kareiviai kunigų neatleido, pareikšdami, kad jie per greitai suskaldė duotą normą ir liepė jiems suskaldyti dar 8 m.
Jauni vyrai dauguma norėtų perbėgti į mūsų pusę, bet SSSR kareiviai gaudo ir veža į tolimą nuo sienos Rusiją. <…>
Šiomis dienomis 15 atbėgėlių iš SSSR lietuvių pasakojo, kad gyvenimo sąlygos SSSR užimtoje srityje esą labai sunkios. Visos privačios krautuvės uždarytos. Vietoje jų įsteigti valdžios kooperatyvai, kuriuose jokių prekių nėra. Per visus paskutinius 7 mėn. buvo iš šių kooparatyvų gyventojams po 150 gr. muilo išduota. Muilo kaina 160 rublių klg. Miestiečiai kooperatyvuose gauna su kortelėmis duonos, miltų ir kitų maisto produktų, bet ir tai ne visuomet. Kaimiečiai gauna tik druską ir cukrų. Turguose produktų vis mažiau ir mažiau. Centneris rugių kainuoja 30-40 rublių. Ši kaina yra valdžios nustatyta. Visuomet ir be kortelių galima pirkti degtukus ir tabaką „machorkė“. Visus buvusius prie kelių kryžius SSSR kareiviai sušaudė ir nuvertė. Marcinkonių kunigai verčiami kirsti mišką ir skaldyti akmenis ir t.t. <…>
SSSR valdžios organai naktimis išveža gyventojus į SSSR gilumą. Išveždami beveik visuomet išardo šeimas, t.y. vyrus siunčia vienur, o žmonas – kitur. Išvežant vietos gyventojus SSSR valdžios organai siunčia į pirtį, neva tai sanitariniais sumetimais. Faktinai gi pirtyse nuo gyventojų atimami rūbai ir apavas ir pakeičiami kitais ir vyžomis. Abėgėliai vyžas vadina „batai su ilgais šniūrais“. Gyventojų manta naktimis išvežama sunkvežimiais nežinoma linkme. Dabartiniu metu SSSR steigia kolchozus, į kuriuos varu verčia rašytis pačius neturtingiausius gyventojus. Visus buvusios Lenkijos karininkus, liktinius puskarininkius, policijos tarnautojus, valdininkus ir bendrai turtigesnius žmones rusai jau išgabeno į SSSR gilumą ar baigia gabent. <…>
Naktį iš 24 į 25 d. į Viršrodukos kaimą buvo suvaryta daug padvadų ir pradėta kaimas kraustyti. Rusų pusėje buvo girdėti gan intensyvus šaudymas. <…>
Š.m. balandžio 29 d. apie 23 v. 7 rajone I-os sargybos ribose SSSR pusėje Dalilos kaime laukuose sovietų kareiviai apšaudė einančius iš SSSR į Lietuvą piliečius. Buvo išleista 11 šūvių, 3 kulipkos prazvimbė virš polic. Juozo Aleknavičiaus galvos. Jis tuo metu apie 20 m. nuo sienos ėjo tarnybą. Sovietai šaudė apie 50 m. nuo sienos. Anoje pusėje girdėjosi vyriškio vaitojimas ir vaikų klyksmas. Mūsų pusėn niekas neperbėgo. <…>
25 dieną balandžio m. pradėta kraustyti gyventojai iš Šventojansko, Zagornikų, Melnikų ir Przelomo kaimų, o 24 d. balandžio iš Neravų, Viniūnų kaimų. Visi gyventojai iškraustomi su visa manta ir gyvu ūkio inventoriumi ir gabenami į SSSR gilumą. Stoty kraustant į ešelonus stengiamasi iškrikdyti šeimas, dėl to tėvai išvežami vienu ešelonų, vaikai – kitu arba atbulai. Stotyje perskiriamųjų šeimų nariai verkdami prašo komisarus leisti vykti visai šeimai drauge, bet prašymai nieko negelbsti. Gyventojų išgabenimą tvarko pasienio apsaugos komisarai. Vieni sako, kad gyventojai bus nugabenti tik 10 kilometrų nuo sienos, kiti sako, kad bus išvežti į Sibirą.
Balandžio mėn. 24 d. ties IX rajonu SSSR apsaugos pareigūnai pradėjo arti pasienio ruožą išilgai Nemuno kranto. Aria Švendubrės kaimo ūkininkų arkliais ir plūgais.
Ties VIII rajonu pradėjo kirsti Nemuno pakrantėse esančius jaunus pušynėlius.
SSSR valdomose lietuviškose srityse kuriami administraciniai padaliniai. Buvusios apskritys dalinamos į kelis rajonus, rajonai – į kelioliką „sielsovietų“. Sielsovieto plotas sudaromas maždaug trijų kilometrų spinduliu. Kiekviename sielsoviete dirba du žmonės: sielsovieto pirmininkas ir sekretorius, kurie išrenkami iš vietos komunistų; jų darbą kontroliuoja rajoniniai komisarai, atvykę iš SSSR. Prie kiekvieno sielsovieto steigiami kooperatyvai, kurie beveik tušti. Į kooperatyvus tik retkarčiais atvežama žibalo, druskos, tabako ir tik tiek, kad vietos komunistuojantiems po truputį apdalinus.
Vietos komunistai skelbia, kad greitai iš vieno „sielsovieto“ į kitą be leidimo negalima bus vaikščioti.
Prie daugelio mokyklų veikia jaunimui ir beraščiams vakariniai kursai, kuriuose moko gudų kalbos, rašybos ir aiškina „staliniškąją“ konstituciją, kurią, esą, reikia atmintinai mokėti; be to, moko baltgudiškų dainuškų. Lietuviškos spaudos nėra, o esamas lietuviškas knygas vietos ir atkelti komunistai, kur sugriebdami, degina, nes, esą, jos dabar jau nebereikalingos.
Šiomis dienomis SSSR sustiprino pasienio saugojimą. Š. m. balandžio mėn. 26 d. sužinota, kad SSSR valdomo pasienio gyventojai, gyveną Miežonių, Paškonių, Daukšių ir Nauj. Šaminių kaimuose, šiomis dienomis namuose nenakvoja, slapstosi miškuose. Tačiau, esą, laukią gegužės 1 d., nes gal dar SSSR šventės proga šis kraštas bus grąžintas Lietuvai.
