Jurga Lago iškėlė klausimą: ar būtumėte pasirengę paremti menininką? Kiek sutiktumėte aukoti, kad talentas galėtų visą save skirti kūrybai, nesukdamas galvos ir neduoneliaudamas šalutiniais darbeliais? Maždaug taip, atpasakoju iš atminties.
Klausimas vertas dėmesio, tik, manyčiau, liečia ne vien menininkų, bet visos kultūros padėtį apskritai: muzikų, literatų, teatralų ir t. t. Čia nekelsiu klausimo (nors tiktų) koks vaidmuo šiame kontekste būtų Kultūros ministerijos, apsiribosiu tik tiesioginiu adresatu – individualiu santykiu su kūrėjais.
Darius Kuolys neseniai „padėjo“ ant savo sienos vienos prancūzės pastebėjimą. Pasismalsavusi kokius batus žmonės Lietuvoje nešioja, viešnia padarė išvadą, kad lietuviai gyvena gana neblogai, tačiau pas mus ji beveik nepastebėjusi knygas skaitančių žmonių.
Atsimenu vaizdą Paryžiaus metro: kas antras žmogus – su knyga. Pas mus net paplūdimy reta pamatyti skaitantį žmogų. Skirtingai nuo Estijos, pavyzdžiui, kurioje lankiausi praėjusią vasarą, ir stebėjausi, matydamas kur kas daugiau nei Lietuvoje knygas (ne telefoną) skaitančių žmonių.
Kyla klausimas: ar visuomenė, kurios skaityba ribojasi „naujienų“ peržvalga ir jų „klikinimu“ socialiniuose tinkluose, yra pajėgi kurti atsakingą politiką, priiminėti kokybiškus, platų visuomeninį interesą išreiškiančius politinius sprendimus, turėti atsakingus, šitokį interesą atstovaujančius savo atstovus sprendimus priimančiose valstybės valdymo grandyse?
Neturiu atsakymo į šitą klausimą. Žinau tik tiek, kad dabar lietuviškų knygų tiražai Lietuvoje maždaug tokie patys, kokie buvo išeivijoje prieš 50–60 metų – keli šimtai egzempliorių. Skirtumas tik tas, kad tada išeivijoje (JAV ir Kanadoje) buvo keliasdešimt tūkstančių aktyvių, lietuviškoje veikloje dalyvaujančių tautiečių, o Lietuvoje dabar gyvena, tarkim, 2,5 mln. Ir parduoti 300 knygų šitoje rinkoje, pasirodo, ne taip jau lengva.
Pristatant A. M. Budreckio knygą Nacionalinėje bibliotekoje praėjusią savaitę istorikas Juozas Skirius sakė, kad vos išėjusi ji yra jau „bibliografinė retenybė“, nes tiražas tik 300 egz. Kiek reikėjo pastangų ir sąnaudų tam intelektualiniam produktui sukurti? O koks yra besidominčiųjų skaičius? Tarkim, vien šitos sienos draugų yra arti 5 tūkstančių, dar apie 3 tūkstančius stebėtojų. Ir tai, sakyčiau, rinktiniai žmonės, kuriems, jeigu jie čia jau susirinko, įdomios ne paviršutiniškos temos, nes tokių čia nėra.
O ar atsirastų 300 žmonių, kurie ryžtųsi už dešimtį kitą eurų tą produktą įsigyti ir tuo būdu paremti pastangas tų, kurie tokį darbą ne per vienerius metus padarė? Tai būtų vos 3,5 proc. nuo šitos sienos stebėtojų, nekalbant jau apie visą Lietuvą. Būtų paskata tokiu atveju rastis ir antrai knygos laidai, ir tai skatintų taip pat ir gilesnę visuomenės politinę refleksiją.
Bet nesu didelis optimistas šiuo atžvilgiu. Turiu šiokios tokios patirties. Nepaisant to, kviečiu kauniečius bent atvykti pasiklausyti jos pristatymo ketvirtadienį, rugsėjo 28 d. 17 val., kuris įvyks Istorinės prezidentūros rūmuose, dalyvaujant VDU prof. UAB. dr. Alvydas Butkus, istorikams dr. Broniui Makauskui, dr. Ingrida Jakubavičienė, A. Budreckio šeimos nariams. Nuoroda ČIA.
Iki malonaus!