Kodėl mūsų visuomenė juo toliau juo labiau darosi vis labiau susipriešinusi, konfliktiška, nepajėgi solidariai dalytis socialinės atsakomybės našta (pasiturintieji – ne puikuotųsi turtais, bet svariau prisidėtų prie bendros gerovės), nesugeba priimti arba priima tik labai sunkiai, per didžiausius konfliktus ir spiegimą visuotinai reikšmingus sprendimus?
Pradedant, tarkime, Būtingės terminalu, kuris dabar vienintelis gelbsti Mažeikių naftos gamyklą (be jo šiandien ji būtų tik metalo laužo krūva) ir baigiant nesugebėjimu pastatyti stadioną Vilniuje?
Konfliktai dėl istorinės atminties yra tik dalis, ir gal net ne pati reikšmingiausia, tos pačios plotmės problemos.
Tokie patys mūšiai stebimi ir kitais mūsų valstybės socialiniais pjūviais: vyksta laipsniškas šeimos instituto demontažas, švietimo sistema, kultūros, mokslo sritys, pagaliau žiniasklaidos raiškos metodai patiria „vagnorkų” laikų infliaciją.
Visuomenės kaita vyksta iš esmės savęs pačios ardymo režimu. Kas vyksta konkrečiai priverstinės kaitos švietimo ir šeimos santykių baruose gerai paaiškina Goda Juoceviciute: „Per moterų savimylos kursus platinamas raginimas mylėti save ir tik save, viešojoje erdvėje plintantys genderistiniai kliedesiai, kurie neigia biologines lytis ir skatina jaunuolius keisti reprodukcinius organus kaip kojines, dirbtinai kuriami metoo tipo skandalai, priverstinės lyčių kvotos valstybiniame sektoriuje ir net privačiame versle, kai, priimant darbuotojus ar renkant vadovus, kompetencija ir gabumai nebegali būti pagrindiniais atrankos kriterijais, taip pat – privalomos tėvystės „atostogos“ ir kitokia prieš sveikus moterų ir vyrų santykius, jų pasirinkimo laisvę nukreipta, konfliktus aštrinanti politika silpnina valstybės galias.
Juk kai viena iš lyčių, pagal naujausias madas – vyriškasis pradas, nuolat žeminama ir naikinama, visuomenė lengviau pasiduoda manipuliacijoms ir kontrolei.
Šiuos socialinės erozijos procesus intensyviai skatina keisto statuso ombudsmenai, prasigraužę iki pat valdžios ir poveikio įstatyminei bazei.”
O kodėl radosi toks dalykas, kaip meilė sau? Gaila, kad lietuviškame žodyne nėra daugiau žodžių apibūdinančių meilę. Yra dar Dieviškoji meilė-agapė, kai rūpestis kitu asmeniu yra labiau atitinkantis žmogaus dvasios poreikius.. Tai atsitinka, kai visuomenė išstumia iš savo aplinkos Dievą. Nuo kada ego tapo mylėjimas save, tai savęs naikinimas, o ne mylėjimas.