Vakar kultūros ministras Simonas Kairys aiškino per televiziją kodėl Petro Cvirkos paminklas turėtų būti „nuleistas ant žemės” ir pastatytas į jam deramą vietą. Mano nuomone, galbūt į Klangius, kur jis gimė, nebūtinai į Grūto parką, demonstratyviai pažeminant ir išjuokiant šiaip ar taip talentingą beletristą.
Vien posakis ko vertas: „Bepigu kiaulei ant svieto gyvent: nei barzdos skust, nei poterių kalbėt…”!
Iš dešimtmečių perspektyvos šiandien jau atlaidžiau vertinamos 1940-1941 ir pokario metais bolševikų paslaugūnų vykdytos veikos, išblukus iš daugelio žmonių atminties tai siaubingai represijų ir persekiojimo atmosferai, kurioje buvo paskandinta to meto Lietuva. Viešas ar slaptas „danosas” žmonėms tada reiškė, geriausiu atveju, kalėjimą, tremtį, blogesniu – mirtį.
Ne kartą esu pasisakęs dėl to paminklo, kuris buvo pastatytas ne už literatūrinius P. Cvirkos nuopelnus, bet už politinę išdavystę.
Todėl raginimai „atskirti literatūrą nuo politikos” būtent ir yra neabejotinas politinių interesų protegavimas, prisidengiant literatūra ar žmogaus literatūriniu talentu.
„Nuleidus” Cvirkos paminklą nuo pjedestalo, jo kūrinių literatūrinė vertė nesumažės, tik bus patrauktas pompastiškai iškeltas politinis stabas. Atsidūręs Klangiuose ir pastatytas „ant žemės” taptų papildomu traukos objektu aplankyti rašytojo tėviškę.
Šiaip ar taip paminklas sukurtas gabaus skultoriaus ir jo kontroversijas kelianti istorija savaime jau yra susidomėjimo dalykas. Žinoma, jeigu patys Klangių gyventojai tam neprieštarautų, garsiausio savo kraštiečio stovylą turėdami „prie namų”.
Tuo metu Vilniuje nepriklausomos Lietuvos valstybės išdavystę įkūnijančio politinio stabo glorifikavimui būtų padarytas galas. Sykiu atsilaisvintų erdvė kur kas prasmingesniam simboliui.
Man asmeniškai labai patiktų, jeigu Vilniuje atsirastų paminklas Tadui Kosciuškai. Tiek daug apie jį kalbama, jis tapęs mūsų istorinės sąmonės dalimi, o paminklo ir neturim. Net Amerikoje, Čikagoje, pastatytas jam gražus paminklas (žr. nuotrauką), muziejaus ekspozicijoje pabrėžiama jo lietuviška kilmė.
Tai būtų Vilniaus lietuvius, lenkus, baltarusius ir kitus laisvę mylinčius žmones konsoliduojantis simbolis. Nekalbant jau apie tai, kad pritiktų ir prie „konjunktūros”, kai dabar vis pagarbiau minima 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. T. Kosciuškos paminkui vieta čia, mano nuomone, būtų pati ta.
Tuo metu sostinėje paminklu gerbti asmenį, kurio parašas padėtas ant politinės išdavystės akto – 1940 m. liepos 21-osios deklaracijos, nužemintai maldaujančios Stalino paimti nepriklausomą Lietuvą ir jos žmonių likimus diktatoriaus „globon”, kas reiškė šimtų tūkstančių žmonių tragedijas, – yra politinis infantilizimas.
Kai 1940 m. birželio 14 d. ultimatumu Lietuvai Sovietų Sąjunga, greta valstybės kapituliacijos, pareikalavo dar ir vidaus reikalų ministro Kazio Skučo ir saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio galvų (abu jie buvo nužudyti), jų pjudymą, vos tik įsibrovus Lietuvon raudonajai armijai, pradėjo būtent P. Cvirka.
Ar šių Lietuvos valstybės vyrų kankinystė ir tragiška žūtis nėra taip pat ir P. Cvirkos moralinės atsakomybės dalis?
GALAS PROVOKACIJAI
(XX) Vakar dienos “L[ietuvos] Ž[inių]” ekstra laidoj P. Cvirka parašė tokį straipsnį:
Smetonos ir jo klikos prislėgta ir paniekinta lietuvių tauta nebe nuo šiandien reiškė ir reiškia dideliausių simpatijų savo galingajam kaimynui Sovietų Sąjungai. Nebe nuo šiandien lietuvių tauta tas simpatijas nori pagrįsti tikru draugiškumu tarp abiejų tautų. Realiam šių norų įgyvendinimui, Sovietų Sąjunga pirmoji per savo vyriausybę užmezgė su Lietuva glaudžius santykius, pasirašė atatinkamas sutartis ir grąžino Lietuvai jos amžinąją sostinę Vilnių.
Tačiau lietuvių vyriausybės sluoksniai, daugumoje pikčiausi Sovietų Sąjungos ir lietuvių tautos priešai, visais galimais būdais ėmė sabotuoti tarp abiejų valstybių pasirašyto pakto vykdymą. Lietuvių vyriausybėj sėdėjo žmonės, kurie viešai, be atodairos skatino provokacijoms ir diversijoms prieš Lietuvoj esantį Sovietų garnizoną, prieš tą garnizoną, kuris stovėjo SSSR ir lietuvių tautų saugumo sargyboje. Tie atsakingi lietuviškosios plutokratijos stulpai slaptai instruktavo provokatorių, šnipų ir banditų kadrus, kurie („atėjus momentui”, kaip jie tvirtino) turėjo suduoti peilio smūgį į nugarą Lietuvoje esantiems sovietų kariuomenės daliniams. Tų provokatorių, šnipų, kurstytojų šefai buvo ne tik ponai Skučai, Povilaičiai ir kiti Smetonos lizdo „didvyriai”, bet ir daugelis kitų, dar iki šiandien tebesėdinčių atsakomingose vietose.
Tai šie ponai stengėsi visomis galimomis priemonėmis slopinti ir brutaliausiu būdu užgniaužti lietuvių tautoje besireiškiančias simpatijas taikingajai Sovietų Sąjungai ir Lietuvoje esantiems Raudonosios armijos kariams. Tai tie ponai, greta provokacinių aktų, ėmėsi fabrikuoti ciniškiausius anekdotus apie Sovietų Sąjungą, jos vadus, Raudonąją armiją ir tuos visokius anekdotus leido visuomenėn, su tikslu sugriauti lietuvių tautoje pasitikėjimą Sovietų Sąjunga. Tų biaurių istorijų ir anekdotų gaminimo virtuvės buvo – kai kurių ponų ministerių ir ponių ministerienių kabinetai bei salionai.
Tačiau lietuvių tauta nebuvo akla. Ji matė ir tebemato faktus savomis akimis. Lietuvių tauta šiandien pamatė, kad jos tikrieji išnaudotojai, „vadai” neuzurpatoriai pirma proga su pinigų ir aukso maišais pabėgo į užsienius.
Nuo šiandien lietuvių tauta nori gyventi tikroje draugystėje su galingąja Sovietų Sąjunga. Nuo šiandien turi būti padarytas galas lietuviškosios buržuazijos užmačioms ir provokacijoms prieš Sovietų Sąjungą.
“XX amžius”, 1940 m. birželio 18 d.
ir Liudvikas, ir Antanas yra teisūs. Tiksliau, tiesa – kažkur per vidurį. O visokie lenkakalbių paminklai nelabai pageidaujami.
Mielieji, pasakykite ar gabaus skulptoriaus sukurtas paminklas yra meniškas ar meniškesnis yra surūdijes vamzdis prieš Gedimino pilį? Jei talentingas dailininkas nutapo portretą kokios parsidavėliškos koloborantės ir skundikės, dėl kurios nukentėjo labai dag nekaltų žmonių, tas paveikslas pripažistamas šedevru ir už mokami milijonai ir niekas jo nemeta į šiukšlyną! O mielieji super patriotai, kuriais tapo įvairūs komsomolcai, komsorgai ir pan., dabar meno kūrinį nori išmesti į šiukšlyną – privatų Gruto parką! Arba apsigalvokite, arba Jums taip ir reikia – gyvensit su surūdijusių vamzdžių ir paminklų kitataučiams!
Dėl Kosciuškos irgi nesutinkame, kad jo paminklas pakeistų lietuviui skirtą paminklą! Kas mums tas Kosciuška lenkas jis, gudas jis ir tik šiek tiek lietuvis! Ir kas ta išrėklamuota gegužės 3-sios konstutucija, kurioje Lietuva paverčiama Polonijos provincija?!
Jei jau rašytojo P. Cvirkos paminklą priglaus jo giminaičiai ar žemiečiai, tai toje vietoje turėtų iškilti paminklas tik lietuviui ir Lietuvai nusipelniusiam lietuviui!
Su visa pagarba ponui Vidmantui Valiušaičiui negalima sutikti, dėl to paminklo, kuris buvo pastatytas „ne už literatūrinius P. Cvirkos nuopelnus, bet už politinę išdavystę“. Gyvenome netoli tos vietos ir neteko matyti, kad P. Cvirkos paminklas kada nors būtų garbinamas kitaip, negu už literatūrinius nuopelnus!
P. Cvirka, kaip ir visa Lietuva tuo metu galėjo būti euforijoje, kai sovietai „pasirašė atatinkamas sutartis ir grąžino Lietuvai jos amžinąją sostinę Vilnių“, kurio taip ilgėjosi 20 metų. Užtat visi Vilniaus padugnės savivaldybėje nė krust apie didžiausią Lietuvos ir lietuvių priešo Jozo Pilšūdskio paminklo išgabenimą! O kiek mirčių pasėjo tas Lietuvos išgama, nesulyginsi su P.Cvirka! Kiek lietuvių tas parazitas nutautino, kad iki šiol tas kraštas neatsigauna, o kiek per jį Lietuva neteko savo etninių žemių – Gardino, Lydos, Suvalkų, Lietuvos Brastos! Mums labai gaila, kad net tokie pagarbos verti žmonės kaip Vidmantas Valiušaitis yra už meninškų paminklų nuvertimą, o surūdijusio vamzdžio lyg ir ne pastebi!
Tokio paminklo Lietuvai tikrai nereikia.
Ministras S. Kairys teisingai atnaujino paminklo nukėlimo klausimą.
Manau, kad stalinistų anūkų ir LGBT hipnozėmis tikri lietuviai lengvabūdiškai nesusvyruos, iįvykdys balvono tremtį į Gruto pelkes, kaip kadaise P.Cvirka laimino lietuvių įkalinimus ir tremtis į Sibirą.
Gali būti ir Jūsų tiesa, bet nereikia skubėti naikinti lietuvių paminklų – kažkoks chnveibiniškas virusas apėmė – viską tik griauti, o ypač pasirinktinai, viską kas lietuviška, užtat paliekant tokių pat šunsnukių paminklus neliečiamais ir dar didesnių Lietuvos priešų ir parsidavėlių! Ar ponas Antanas meno specialistas? Ar paminklas ne meniškai sukurtas? Netgi P. Cvirkos kūriniai parašyti talentingai, o vat, štai tokio pat ir dar didesnio kolaboranto, LTSR himnų kūrėjo, atminimui net autentiškas kabinetas su visais baldais visokioms „educhacijoms” paliekamas! Juozui pilšūdskiui paminkliukas irgi gėlytėmis ir svetimos valstybės vėliavėlėmis puošiamas! Gal reikėtų pradėti nuo perdėlioti prioritetus? Atrodo chnvebėjizmas užplūdo buvusių komsomolcų smegenėles, o lirberalams – kad tik kuo daugiau judo sidabrinių pritekėtų!