Vidmantas Valiušaitis. Koks lyderis reikalingas Lietuvai?

Veidaknygė

Jau pasigarsino bene 10 asmenų, kurie rengiasi kandidatuoti kitų metų prezidento rinkimuose. Pasiklausiau vakar Prezidento interviu per televiziją ta proga. Apie savo apsisprendimą, sakė, paskelbs kitą savaitę, bet aišku ir be to, kad kandidatuos taip pat.

Koks lyderis reikalingas Lietuvai?

Ne kartą esu apie tai rašęs, turinys nepaseno. Renkantis savo kandidatą verta tuos dalykus turėti galvoje. Čia tik trumpai priminsiu kai kurias detales.

„Puikybė, arogancija, nereikalingas išdidumas yra daugelio mūsų problemų šaknis. Puikybės priešnuodis – nuolankumas.“

Taip sakau ne aš, taip sako vienas sėkmingiausių pasaulio vadybininkų, į pirmaujančias pasaulio bendroves išvedęs „Boeing“ ir „Ford Motor“ kompanijas Alanas Mulally. Aš tik patvirtinu tai savo šiokia tokia gyvenimiška patirtimi. Jis priduria: „Taisyklė paprasta: jeigu norime būti puikios komandos nariai, turime būti nuolankūs. Tai reiškia, kad kitais rūpinamės labiau nei savimi.“

Dėsniai visur tie patys: valstybės valdyme, organizacijose ir net šeimoje.

Nereta šiandien išgirsti: „Liaudis tamsi, pasirinkti nepajėgi, jai reikia žadėti.“ Kitaip tariant – apgaudinėti. O vienas populiariausių tarp darbininkijos tarpukario Lietuvos politikų, vienintelis tuo metu socialinių mokslų daktaras Baltijos valstybėse, beje, Sorbonos universiteto auklėtinis, Pranas Dielininkaitis tvirtino priešingai: „Nėra blogų pulkų, yra tik blogų pulkininkų.“

Pirmasis lyderio privalumas, pasak P. Dieininkaičio, – noras vadovauti. Tačiau!.. Tuo pat metu privalu vengti visur savęs brukimo – tik aš, aš, aš… Kas, deja, kaip tik būdinga šiandienos mūsų politinės raiškos standartui.

Vadovavimo džiaugsmas, noras vadovauti – antrasis vadovo privalumas. Iš to išplaukia santykiai su bendradarbiais:

a) nepavydėti kitiems; jei kas kyla – „negriebti už kojos ir netraukti žemyn“, „duoti pavyzdį atakuojant spygliuotus apkasus“;

b) vengti pataikavimo ir pataikūnų; kas norėdamas pats iškilti „aplink save tepakenčia tik nykias smulkias individualybes“, tas nėra vertas lyderio vardo;

c) kaip maro vengti intrigų – bandymų priešinti vienus su kitais – ir tuo naudotis; tai „pati pigiausia, žemiausia ir niekingiausia priemonė iškilti“;

d) kas nesugeba suvaldyti paties savęs, kas neįstengia nepalaužiamai garbingai laikytis duotojo žodžio, kas nėra pasiryžęs be išlygų ginti tiesą ir teisingumą, „tas niekados nebus tikru vadu“.

Vienas svarbiausių vadovo bruožų, anot Pr. Dielininkaičio, yra „mokėjimas džiaugsmingai bendrauti su kitais. Dera maloniai priimti kitų išmintingus patarimus ir patarnavimus. Sugebėti ne tik pačiam dirbti, bet ypač – įtraukti kitus. Nepykti dėl kritiškų pastabų ir opozicijos, bet stengtis surasti, pašalinti tas priežastis, tą pagrindą, kuris duoda progos kritikai ir opozicijai atsirasti.“

Nepasisekimo pavojus dėl nepajėgumo išdrįsti ir ryžtis, Pr. Dielininkaičio teigimu, beveik visuomet yra didesnis, negu dėl drąsos pertekliaus. Blogio jėga gyvenime yra mažiau pavojinga nei gėrio silpnumas. Todėl jis ragina niekada nenustoti drąsos. Apie drąsą taip sako: „Kas pinigų nustoja, nedaug ko nustoja; kas garbės nustoja – labai daug nustoja; kas drąsos nustoja – visko nustoja“. Todėl nebijoti nepasisekimų – vadovo prievolė: „Pirmas nepasisekimas yra reikalingas. Antras – gali būti naudingas. O jei jūs prisikeliate po trečio nepasisekimo – jūs esate tikras vyras.“

Pr. Dielininkaitis pabrėžia veiklumą ir ofenzyvos dvasią. Apie ją taip sako: „Pirmas privalumas – veiklumas. Antras privalumas – veiklumas. Ir trečiasis privalumas taip pat veiklumas.“

Laimėjimas visuomet yra ofenzyvos kūdikis ir jis priklauso asmenims, nebijantiems ir ieškantiems atsakomybės…