Gerbiamieji,
nuoširdžiai sveikinu visus su šv. Kalėdomis!
Graži, prasmingos tradicijos šventė. Linkiu nepamiršti jos prasmės, nes komercijos spaudimą, juntamas pastangas nureikšminti Kalėdas, paversti jas „prailgintu juoduoju penktadieniu“, atlaiko ne visi.
Prieš dešimt metų, kai dirbau „Laisvosios bangos“ radijuje, parengiau su žinomu Čikagos advokatu pasikalbėjimą, kuris vadinosi „Povilas Žumbakis: Siekiama Kalėdų be Kristaus“. Tą pokalbį persispausdino portalas TV3.lt (nuoroda ČIA). Pašnekovas kalbėjo tada apie socialines tendencijas JAV, bet šiandien jos juntamos ir Lietuvoje.
P. Žumbakis be kita ko tada sakė: „Manau, tai tik platesnio puolimo prieš krikščionybę detalė. Ir galbūt ne pati svarbiausioji detalė. Iš dalies tai ateizmo ar egocentrizmo pasekmė. Iš dalies – nusistatymo prieš visas religijas apskritai.. <…> Krikščionybės subrandintą kultūrą bandoma nustumti į paraštes. Amerikoje tai aiškiai matyti ypač per šv. Kalėdas. Angliškai šv. Kalėdos vadinamos Christmas – Kristaus metas, jo gimtadienio šventė. Daugelį metų bandoma išstumti iš apyvartos „Christ“. Siekiama, kad būtų „Kalėdos be Kristaus“. Kai kuriose didelėse firmose ar parduotuvėse darbuotojai negali pasveikinti žmonių su Kalėdomis. Amerikoje įprasta sakyti „Merry Christams“. Ir perkant prekes, ir sveikinantis sakoma „Merry Christams“ – linksmų Kalėdų! Kai kurios kompanijos jau uždraudė savo darbuotojams minėti Kalėdų vardą.“
Kodėl? Kadangi Šventoji Šeima – natūralus šeimos pirmavaizdis – yra iššūkis ir tam tikras kliuvinys šeimos dekonstrukcijos pastangoms. Popiežius Paulius VI, prieš 60 metų lankydamasis Nazarete, taikliai pastebėjo, kad Šventosios Šeimos mokykloje „suvokiame, jog, norėdami sekti Evangelijos mokymu ir tapti Kristaus mokiniais, turime laikytis dvasinės drausmės“.
Ir pridūrė: „Pirma, ji moko tylos. O kad tarp mūsų atgimtų pagarba tylai, tai nuostabiai ir būtinai dvasios aplinkai, kai esame kurtinami tokios daugybės triukšmo, gausmo ir garsių balsų mūsų laikų karštligiškame ir šurmulio pilname gyvenime. O kad Nazareto tyla išmokytų mus tvirtai laikytis gerų minčių, branginti vidinį gyvenimą, būti pasirengusius išgirsti slaptus Dievo įkvėpimus ir tikrųjų mokytojų paraginimus“ (Kreipimasis Nazarete, 1964 01 05).
Kūčių vakarienė – ypatingas šeimos susirinkimas ir proga paliudyti savo dvasinę drausmę, išreikštą santūrumu viskam: aplinkos puošybai, apsirengimui, laikysenai, valgių ir gėrimų asortimentui.
Prisimenu Kūčias pas savo senelius. Kūčių vakarienė niekada nebūdavo puota. Giliausiai įstrigęs įspūdis: visa ko saikingumas.
Galbūt todėl, kad jie žinojo kas Dievui tinka. Ir prisiminė, kad Dievas Sūnus atėjo į žemę ne teisti pasaulio, bet jį gelbėti.
Džiaugsmingų šv. Kalėdų!
