Vidmantas Valiušaitis. Latvijos nepriklausomybės šventė. 105-toji. Sveikinu brolius latvius!

Latvijos nepriklausomybės šventė. 105-toji. Sveikinu brolius latvius!

Sykiu galvoju: kodėl broliškos, faktiškai per pastarąjį šimtmetį to paties likimo tautos kažkaip artimiau ir nesuartėja? Neskaitant trumpo Liaudies frontų veiklos išsivadavimo akimirksnio 1988–1990 m. Nors būtent jie sukūrė daug žadėjusią Baltijos asamblėją, kurios idėją, atrodė, lyg ir perima nepriklausomybes paskelbusieji parlamentai, tačiau artimesnis bendradarbiavimas per tris dešimtmečius taip ir neišsivystė. Nepaisant to, kad tiek Vakarai, tiek Rytai Baltijos valstybes laikė ir tebelaiko vientisu regionu, tarsi neįvykusią Beneliukso šalių grupe.

Labiausiai į akis krentančios šios parodomosios „kooperacijos“ pavyzdžiai – Viabaltica ir Railbaltica. Trys laisvės dešimtmečiai, o tik tokie rezultatai…

Pastaraisiais metais vasaromis kelis sykius važiavau automobiliu į Latvijos ir Estijos pajūrius. Pamačiau iš arti ko verta mūsų Via Baltica atkarpa. Nepaisant kad yra neblogai sutvarkytų atkarpų, bet didesnė dalis kelio Lietuvoje jau šaukte šaukiasi remonto. Nekalbant jau apie tai, kad pats projektas a priori yra nevykęs, nes jis yra žemesnės kategorijos net už Vilnius-Kaunas automagistralę, o iki Vilnius-Panevėžys – jam dar toliau.

Dardėdamas per Via Balticos atkarpų nelygumus ar riedėdamas 70 km/val. greičiu užspaustas vilkikų vienpusio eismo kelio dalyse, kuriose negalima lenkti, galvojau sau: kodėl iš Vilniaus į Minską turime plačią dviejų juostų autostradą, o štai į Rygą-Taliną-Helsinkį didelę kelio dalį turime važiuoti 70 km/val. greičiu? Per 30 metų nebuvo galima įvykdyti projekto, kuris leistų per 5 val. iš Vilniaus atsirasti Taline, o ne gaišti vilkikų eilėse 8 ar net daugiau valandų? O kas suskaičiuos nuostolius avarijų, kurių kaskart ne po vieną tame kelyje mačiau, dėl intensyvaus ir didele dalimi sunkiasvorių mašinų eismo?

Prisimenu, kai pradėjau dirbti laisvosios Europos radijuje ir nuo 1989 m. dažniau pradėjau važinėti į Vokietiją, Lietuvos keliai, lyginant su Lenkijos, atrodė kaip „vokiški“. Šiandien Lietuvos keliai yra „rusiški“ lyginant juos su Lenkijos. Net ir Vokietijos keliai, palyginus su Lenkijos, kartais jau atrodo prasčiau.

Nuo 1990 m. Lenkija nutiesė per 5000 (!) km vien tik autostradų, neklabant jau apie krašto kelius, kurie irgi lygūs, kaip biliardo stalai. Lietuvos potencialą gretinant su Lenkijos, per tą patį laiką mes turėjome būti nutiesę bent keturis-penkis šimtus kilometrų naujų autostradų? Ką turime šiandien? Lopą ant lopo trasoje Vilnius-Kaunas-Klaipėda ir prie tos pačios lemties artėjančią Vilnius-Panevėžys. Net nuo Marijampolės iki Lenkijos pasienio, tuos varganus 50 km, nesugebėjome nutiesti europinius standartus atitinkančio greitkelio, ką jau kalbėti apie ką nors daugiau. Čia geriausiais strateginių infrastruktūros „prioritetų“ ir „valstybinio“ galvojimo atspindys: pagal tai vertinant, tikrasis prioritetas ir toliau lieka Minskas, nors viešumoje putos plakamos.

Bet grįžtu prie Latvijos, nuo ko pradėjau. Turėjome vieną valstybininką, irgi Mintaujos gimnazijos (paruošė gyvenimui tris prezidentus – du Latvijos ir vieną Lietuvos) auklėtinį, kuris savo metu kėlė bendros – Lietuvos ir Latvijos – valstybės idėją. Tai Jonas Šliūpas (1861–1944) – gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas, buvęs Palangos miesto burmistras, Lietuvos istorijos autorius, pasaulio matęs, Amerikoje gyvenęs žmogus.

Suprantu, kad daug kas šiandien gali sakyti: na, per daug skirtumų tarp lietuvių ir latvių. Bet žvelgiant jau iš šių dienų perspektyvos į Europą, kai šį kontinentą jau reikšminga dalimi užplūdo jau išties reikšmingais skirtumais besiskiriant populiacija ir plūsta ji toliau, lietuvių ir latvių skirtumai tampa tokie nereikšmingi, kad faktiškai tai jokie skirtumai. Esant lietuviams ir latviams vienoje valstybėje, jų potencialas būtų nepalyginamai didesnis. Net jeigu jos teritorija ir nebūtų tokia didelė, kokią projektavo J. Šliūpas (žr. Šliūpo žemėlapį).

Apie Latvijos ir ypač Rygos svarbą Lietuvai nepranokta įžvalga yra prasitaręs Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), kuris buvo pagrindinis derybininkas su Livonija ir karštas jos prijungimo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šalininkas, kai Maskvos kunigaikštis, susiglemžęs ir pavergęs aplinkines slavų žemes, atsikreipė jau ir į Livoniją, o netiesiogiai – ir į Lietuvą.

Savo laiške karaliui Žygimantui Augustui M. Radvila atkakliai įrodinėjo Rygos reikšmę Lietuvai: „Su Rygos laisve bei gerove yra glaudžiai susijusi ir kitų sričių gerovė, ją gi praradus gresia ir kitų žemių praradimas bei tikriausia pražūtis; o iš čia didžiausias pavojus ir nelaimė gali pasiekti ir paties karaliaus valdas. Neduok Dieve, kad amžinas karaliaus priešas, Maskva, užvaldytų taip svarbų pačios gamtos ir žmogaus darbo sustiprintą prekybinį centrą, į kurį plačiomis upėmis yra gabenamos įvairių rūšių prekės; Mūšos upe jos siunčiamos iš Žemaitijos, o Dauguva – iš Polocko ir kitų Lietuvos ir Rusios vietų; tais pat keliais jos gabenamos ir į karaliaus valdas. Kas gi aiškiai nemato, į kokį didelį pavojų patektų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, paveldimoji karaliaus tėvonija, jei Dauguvos krantuose būtų išgriautos tos pilys ir sustiprinimai“. Štai kodėl derybų su rygiečiais metu jis visada prisimindavęs Krokuvos kašteliono Tarnovskio teisingus žodžius, kad „už Vilnių nemokėtų nė dešimties lenkiškų markių, jei Rygos miestas atitektų į priešo rankas.“

Lietuva, didele dalimi Mykolo Radvilos Juodojo išminties ir diplomatijos dėka, sugebėjo 1561 m. taikiu būdu, be karo veiksmų (skirtingai nuo Maskvos, kuri tik kalaviju „vienijo“ aplinkines žemes) prisijungti pietinę Livonijos dalį, vadinamąją Kuršo kunigaikštystę, kurią vėliau su Lenkija drauge valdė iki pat Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., t. y. 234 metus! Beje, 40 metų (1581–1621) ATR valdė ir Rygą, kol ją paveržė švedai, XVII a. prasidėjus jau valstybės saulėlydžiui.

Čia tik priminsiu Žemaičių seniūno ir Livonijos administratorius Jono Karolion Katkevičius, Liublino seime karščiausiai gynusio Lietuvos reikalus jos teisę į Livoniją (priešinosi, kad ji būtų pavesta valdyti Lenkijai ir Lietuvai drauge), žodžius Žygimantui Augustui: „Jūsų Didybei gerai žinoma, kaip mes ją gynėme, kiek turėjome išlaidų ir kiek tam paaukojome kraujo ir sveikatos. Kas dar svarbiau, mes prisiekėme jiems, kad jie bus Lietuvos kunigaikštystės globojami. Bet jeigu Livonija, Jūsų Didybei patariant ir įtikinėjant, panorės laisvu noru nuo mūsų pasitraukti, mes tam nesipriešinsim, bet prašysim Jus atleisti mus nuo priesaikos. Be to, teisinga būtų atlyginti mums nuostolius, nes, kaip sakiau, šią šalį gavome brangia kaina, aukodami tam savo turtą ir sveikatą“.

O tą kainą sumokėjo kovodama ne su livoniečiais, o gindama juos Ivano Žiauriojo, kuris paskelbė Livoniją savo „tėvonija“ dalį jos pasiglemžė.

Katkevičius Liublino seime reikalavo, kad Livonija paliktų Lietuvai, nes ji su ja sudaro vieną valstybę – (Litewskie panstwo). Čia jis vėl apeliavo į karalių Žygimantą: „Jūsų Didybė pavedė man valdyti šią žemę, ką liudija Jūsų ranka pasirašyti raštai. Paskui Livonija prisijungė prie Lietuvos – apie tai taip pat yra Jūsų pasirašytas aktas. Tiesa, ten sakoma, kad ji bus prijungta ir prie Karūnos, bet kas nori turėti naudos, tesirūpina ir išlaidomis“.

Lietuviams, deja, Liubline teko nusileisti. Ir ne tik dėl Livonijos, dėl Ukrainos taip pat, kurios didžiuliai plotai atiteko Lenkijai.

Deja, tokio kalibro politikų, kokie buvo Mikalojus Radvila Juodasis ir Jonas Karolis Katkevičius, Lietuvoje niekada nebuvo daug. Tikriausiai jų nėra daug nė dabar. Ir gal ne vien Lietuvoje. Prieškario Latvijoje į Lietuvą irgi buvo žvelgiama šiek tiek iš aukšto dėl įvairių priežasčių, bet Vilniaus klausimas buvo vienas esmių.

Deja, kaimynų smulkiomis trintimis sumaniai naudojosi didieji, jomis manipuliavo, kol galų gale visoms surengė vienodą galą.

Žvelgiant į dramatišką, didele dalimi tragišką istoriją per šimtmečius, argi ne stebuklas, kad štai jau 33-eji metai gyvename nepriklausomi? Visu trečdaliu ilgiau, negu tvėrė tarpukario Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybė?

Lai dzīvo Latvija!