1925 m. sausio 21 d. Kadrėnuose, Deltuvos valsčius, Ukmergės apskrityje gimė pasižymėjęs Lietuvos katalikų dvasininkas, monsinjoras, disidentas, politinis veikėjas, karo kapelionas, atsargos pulkininkas. Legendinė asmenybė. Šiandien jam sukanka lygiai 100 metų!
Vakarų spaudžiamas, M. Gorbačiovas buvo priverstas šiek tiek atleisti varžtus ir paleisti iš kalėjimų bent jau žymiausius politinius kalinius. Tuo pačiu metu buvo stengiamasi juos ir užčiaupti, išgaunant rašytinius pasižadėjimus pripažinti savo „kaltę“ bei pasižadėti daugiau „nebepažeidinėti“ tarybinių įstatymų. Dalis politinių kalinių su tuo nesutiko ir verčiau apsisprendė sėdėti toliau, negu pripažinti sovietinę teisę. Kun. A. Svarinskas buvo tarp jų.
Vis dėlto jis buvo labai „nepatogus“ – apie jį rašė Lietuvos pogrindžio spauda, pranešinėjo Vakarų žiniasklaida, skelbė Vatikano radijas, Amerikos balsas, Laisvosios Europos radijas. Tad buvo nuspręsta 1988 m. tiesiog „išmesti“ jį į Vakarus ir ten tegul žinosi…
Štai tokiomis aplinkybėmis 1989 m. sausio 15 d. Miunchene susitikau su disidentu, ištremtu iš Sovietų Sąjungos, pats pirmąsyk išvykęs į Vakarus už „geležinės uždangos“. Tada dar visiškai nebuvo aišku kuo baigsis Lietuvos žygis į nepriklausomybę. Tuo metu dirbau „Nemuno“ žurnalo redakcijoje Kaune, buvau Sąjūdžio Kauno tarybos narys, redagavau Sąjūdžio laikraštį „Kauno aidas“.
Tas interviu buvo paskelbtas „Nemuno“ žurnale 1989 m. 6 numeryje. Jis įdomus tuo, kad liko užfiksuota ne tik daugelis šviežiai išgyventų mons. A. Svarinsko ano meto patyrimų, sodriai atskleidžiančių jo atkaklų ir ištvermingą būdą, bet ir labai aiškias vertybes žmogaus, aukojusio savo gyvenimą Dievui, artimui, Tėvynei ir palikusio pasigėrėtą laisvės kovotojo pavyzdį.
* * *
KELIAS NĖRA PRAMINTAS…
Vakaruose atsidūręs kun. Alfonsas Svarinskas dalijasi mintimis apie savo patirtį ir pertvarkos lūkesčius
*
Kunige, prieš 4 mėnesius buvote paleistas iš Permės lagerio ir atskraidintas į Vakarus. Kaip jaučiatės po tiekos nelaisvės metų? Ar šiuos mėnesius praleidote Vokietijoje, ar turėjote progos pakeliauti ir plačiau?
Labai plačiai pakeliavau. Buvau Austrijoje, du kartus buvau Italijoje, buvau Madride, apvažiavau visą Vokietiją. Ir dabar esu daug kur kviečiamas, bet tik laiko neužtenka visus aplankyti – kviečia olandai, kviečia anglai, kviečia belgai. Esu kviečiamas į Jungtines Valstijas, kur žada sudaryti sąlygas pavažinėti po visą Ameriką ir Kanadą. Taigi pasiūlymų turiu daug ir tik bijau, kad ko nors neįžeisčiau atsisakydamas vieno ar kito pasiūlymo. Pirmiausia dabar ketinu važiuoti į Australiją.
Žada grįžti
Žodžiu, keliaujate… Bet kaip jaučiatės kaip žmogus, kaip kunigas čia, svetimose žemėse?
Manyčiau, kad jaučiuosi labai neblogai. Susipažinau su vokiečių vyskupais, kunigais, keturis kartus mačiausi su Popiežiumi. Popiežiaus buvau pakviestas pusryčių. Žodžiu, man čia sekasi gerai. Nežinau kodėl taip sekasi, kiti sako, kad po „laiminga žvaigžde“ esu gimęs.
Turėjau galvoje Tamstos savijautą kaip kunigo – be savo parapijos ir parapijiečių… Girdime, kad, kalbėdamas per Vatikano ar „Laisvosios Europos“ radiją, savo pasisakymus visuomet užbaigiate: „Kunigas Alfonsas Svarinskas, Viduklės klebonas“…
Parapijos pasiilgau. Bet parapijiečiai žino, kad aš esu sukliudytas eiti savo pareigas. Kitomis aplinkybėmis nebūčiau išvažiavęs iš Lietuvos. Bet man pasirinkimas buvo nedidelis – arba likti dar 4,5 metų lageryje ir tremtyje, arba išvažiuoti į Vakarus. Tik tokia buvo alternatyva. Jeigu būtų leidę grįžti į Lietuvą, be abejo, būčiau grįžęs į Lietuvą, į parapiją.
O kalbėdamas per radiją, kalbu kaip Viduklės klebonas, nes juo ir esu. 1976 m. paskirtas į Viduklės parapiją, čia daviau priesaiką, ir ji tebegalioja. Atšaukti mane gali tik vyskupas, paskirdamas į kitą parapiją. Ir kai aš naujoje vietoje prisieksiu, tada būsiu jau naujos vietos klebonas, o čia nebeteksiu jurisdikcijos. Išvažiuodamas savo parapijiečiams sakiau: „Esu jūsų klebonas. Kol negaliu dirbti, kol man neleidžiama dirbti, kol esu priverstas išvykti į užsienį, – mane pavaduos kitas kunigas. Bet tik pavaduos. Ir jo klausykit kaip manęs. O kai aš grįšiu, daugiau niekur nebevažiuosiu, vėl dirbsime kartu.“
Todėl aš lieku Viduklės klebonas, nors mane laikinai ir nušalino nuo pareigų. Manau, kad kai kam labai nepatinka, kad savo parapijos neišsižadu. O kai kam labai patinka. Galėčiau gauti Romoje didesnę, turtingesnę, bet ne… Mano parapija man geriausia. Grįšiu.
Sąjūdis prasidėjo ne 1988-ųjų vasarą
Jūs, be abejo, sekate įvykius Lietuvoje…
Labai seku.
Sekėte turbūt ir būdamas lageryje?
Sekiau, nors turėjau mažiau galimybių.
Jūsų nuomonė apie dabartinius pasikeitimus Lietuvoje?
Aš jau sakiau tai kelis kartus per radiją, dar kartą pakartosiu: reikia džiaugtis tuo, ką jau laimėjome. Pirmiausia, kad sugriauti visi stabai, kuriais dalis tautos tikėjo. Psichologiškai tai ne taip lengva. Žmonės pamatė, kokio masto nusikaltimai buvo daromi: deportacijos, kolektyvizacija, akla industrializacija ir t. t. Dabar visiems aišku, ko vertos buvo visos tos pastangos. Todėl visai kitoje šviesoje žmonės įvertina auką tų, kurie gynė Lietuvą.
Gerai, kad dauguma Sąjūdžio dalyvių supranta, kad ne 1988 metų vasarą prasidėjo Sąjūdis. Sąjūdis prasidėjo seniai, sakyčiau, bent jau nuo 1940 metų. Į tą kovą įsijungia vis naujos jėgos: vieni kovoja, pavargsta arba žūsta, ateina kiti. Bet svarbiausia – išlieka gyva idėja. Aš įsitikinęs: jeigu už idėją mirštama, tai ta idėja niekada nemirs. Už Lietuvą žmonės mirė, aukojosi ir tebesiaukoja, todėl Lietuva nemirs. Ji atsigaus. Sudėtų aukų dėka mes ir dabar gyvi, tuo kapitalu gyvename.
Apie tai aš jau seniai kalbu. Kai 1979 m. Žemaičių Kalvarijoje šventėm Eucharistijos bičiulių 10 metų sukaktį, sakiau – nemanykit, kad čia kokie mūsų nuopelnai. Ne. Tai praeities kartų palikimas. Tų, kurie už Lietuvą, už Bažnyčią paaukojo savo gyvybes, savo gyvenimus. Buvo sušaudyti, kalėjimuose ir tremtyse žuvo vyskupai, pasauliečiai, todėl mes dabar turime pavyzdį. O mūsų reikalas – paimti tą fakelą ir nešti toliau.
Davė pavyzdį vyskupai
Kokią, kunige, dabar matote Bažnyčios misiją? Jos padėtis, veikimo aplinkybės dabartinėmis sąlygomis keičiasi ar ne?
Manau, kad Bažnyčiai turėtų daug palengvėti. Jau kalbėjau, ir Popiežiui sakiau: tai, kad Vyskupų konferencijos pirmininku leido kardinolą Vincentą Sladkevičių, tai – stebuklas. Popiežius atsakė, kad ne stebuklas, bet Dievo Apvaizdos lėmimas. Tegu būna Dievo Apvaizdos, bet labai gerai, kad kaip tik jis šiuo metu atėjo. Jis pats 22 metus praleido tremty, turėjo užtektinai progų susitikti su tremtiniais, kaliniais ir t. t. Todėl jis geriau jautė tą pulsą, negu kiti. Šita patirtis kartu yra ir labai brangi.
Mes jau seniai sakėme vyskupui J. Steponavičiui, vyskupui V. Sladkevičiui, kada jie buvo tremtyje: tai, kad juos ištrėmė, tam tikra prasme yra ir didelė Dievo dovana. Manau, kad be jų patirties bažnytinis judėjimas Lietuvoje šiandien būtų visai kitoks. Būtų buvęs Spartako judėjimas be vadų. O dabar – du vyskupai tremtiniai. Ir pasakyti, kad jie „ekstremistai“ – niekas nedrįso. Todėl, kad tai rimti, pasišventę žmonės. Aukos žmonės. Todėl ir tas judėjimas buvo visai kitoks.
Prieš išvažiuodamas iš Lietuvos, aplankiau kardinolą. Pasikeitėme nuomonėmis apie Sąjūdį. Atrodo, kad jos sutapo, tiktai vienas kitą papildėm. Bažnyčiai reikia Sąjūdį palaikyti, kol jis eina tuo keliu, kuriuo eina. Dievas žino, visokių žmonių ten yra, bet reikia žiūrėti, ką jie daro. Ir kol jie darys gera – juos reikia palaikyti.
Ginti skelbiamą tiesą
Artimiausiu metu turėtų pasirodyti katalikų leidinys. Vadinsis, regis, „Katalikų pasaulis“. Koks Tamstos požiūris į legalią katalikų spaudą ir kartu į dabartinę „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ padėtį?
Manau, kad „Kronika“ šiuo metu gal ir nėra reikalinga. Bet pabrėžiu – šiuo metu. Ji dar gali būti reikalinga. Todėl „Kronika“ kol kas turi „atsikvėpti“, pasiruošti naujam darbui. Vakaruose ji padarė didžiausią įtaką. Niekas tokios nepadarė, kokią padarė „Kronika“. Per „Kroniką“ visos tautos Europoje ir kitur pasaulyje gavo daug informacijos apie Lietuvą ir jos rūpesčius, kai kitokiomis priemonėmis tai informacijai prasiveržti pro „geležinę uždangą“ nebuvo jokios galimybės.
Kada nuvykau į Ispaniją, nustebau Opus Dei kolegijoje ant sienos pamatęs savo, kunigo S. Tamkevičiaus, kitų nuotraukas, įvairiausią informaciją apie Lietuvą ispanų kalba. Paskui nuvykstu į Italiją – tas pat. Kur nenuvažiuosi – visur žino tuos dalykus. Todėl „Kronika“ turi truputėlį palūkėti. Faktų bus greitai. Ir ji dar bus reikalinga. O garbės ar kokio viešumo (kaip kai kas reikalavo, esą dabar ji turi išeiti į viešumą) – ji nesivaiko. Ne tam ji buvo pašaukta.
Ką turėjote galvoje, sakydamas, kad „faktų bus greitai“?
Seku pranešimus iš Maskvos. Dabar neseniai areštavo visą armėnų Karabacho komitetą. O Medvedevas pareiškė, kad persitvarkymas gali vykti tik partijos kontroliuojamas. Nuo areštų niekas nėra apsaugotas nė Lietuvoje. Todėl ir manau, kad faktų „Kronikai“ gali būti. Prieš man išvykstant labai stiprino lagerius. Mes juokavome: „Karabachui ruošiatės?..“ Jie nieko neatsakydavo, tik tyliai triūsė, „modernizuodami“ lagerį.
Ką manote, kunige, apie legalų katalikų leidinį? Kaip jis galėtų aprėpti sudėtingą dabarties gyvenimo realybę?
Manyčiau viena – jis neturėtų priimti jokių sąlygų. Jeigu priims sąlygas neliesti ateizmo, tai bus ne laimėjimas, bet pralaimėjimas. Tokiomis sąlygomis jau nuo 1956 m. galėjome turėti laikraštį. Bet ko būtų buvęs vertas toks laikraštis? Buvo reikalaujama nematyti ateizmo ir su juo nepolemizuoti. Jeigu jie neliestų tikėjimo – tiek to. Kiek jie gerbtų tikėjimą, tiek ir netikėjimas turėtų būti gerbiamas tikinčiųjų. Bet kai jie visa propagandinio aparato galybe puola tikėjimą, tai kaip katalikiškas laikraštis gali tylėti? Man atrodo, kad, priimdami tokias sąlygas, mes patys save pažemintume.
Man ir pačiam siūlė: nutrauk konfrontaciją ir mes tavęs neliesim. Aš klausiau: Dievą, Bažnyčią, tikinčiuosius liesite? Sakė, liesime. Vadinasi, liesite ir mane. Koks aš būsiu kunigas, jeigu neginsiu tikėjimo? Taip ir su laikraščiu – koks bus katalikiškas laikraštis, jeigu jam nebus leidžiama ginti savo skelbiamos tiesos?
Kovoti garbingai
Išvykstant į Vakarus, Jums, kunige, pavymui „akmenėlį“ paleido ir „Nemunas“… Ar teko skaityti 1988 m. 8 nr. paskelbtą pokalbį su filmo „Kas jus, kunige Svarinskai?“ režisieriumi Ferdinandu Kauzonu?
Skaičiau, davė man tą numerį. Tebeturiu pasidėjęs.
Atvirai kalbant… peckeliai. Taip rašyti – tai geriau visai nieko nerašyti. Jeigu jau rašyti – reikia turėti medžiagos. Darydami man bloga, padaro tik gera – be reikalo išreklamuoja. Jeigu norėjo parengti objektyvią medžiagą, reikėjo nuvažiuoti į Viduklę ir pasikalbėti su žmonėmis. Ir žmonės butų pasakę, ko aš siekiau ir ko nesiekiau. O prirašė nei šį, nei tą.
Bet man visa tai juokai, nelygu žąsiai vanduo… Aš tik norėčiau, kad lietuviai vis dėlto rašytų objektyviai. Kovoti reikia garbingai.
Tautiečiai
Ką konkrečiau turite galvoje?
Na, kad ir tai, kad aš esą rūpinausi tik savo autoritetu, garbe ir t. t. Ir visokių kitokių niekų prirašyta. Iš tikrųjų aš tik gyniausi ir gyniau Bažnyčią nuo bedievių, nuo tų nelaimingų „buldozerinių bedievių“. Jie amžiams sau susikūrė šitą titulą – „buldozeriniai bedieviai“. Nes kovoti garbingai jie yra nepajėgus. Pavyzdžiui, kad ir filmas. Juk apgavo jie mane.
Lageryje niekas neklausia – kur? kam? kodėl? Pasakė ir vykdyk. Kitaip – tučtuojau baudžia…
Ruošiau vakarienę, buvo gal pusė penkių popiet. Ateina prižiūrėtojas, einam. Kur? Einam, viską palik. Sakau, negaliu, mano krosnys įjungtos, vakarienę turiu ruošti. Pasakyta eiti, tai ir eik! Einu. Palieku savo draugą, pirmos pamainos darbuotoją. Sakau, tu išvirk vakarienę, mane kažkur išveda. Nuveda prie „vachtos“. Galvoju sau, kad kišenėse nebūtų nereikalingų daiktų, gal kratą darys? Ne. Veda toliau. Toliau matau daugiau karininkų, veda už zonos. Be daiktų. Jeigu su daiktais – gal vežtų į kitą lagerį, bet dabar?.. Dar gana šviesu. Jei būtų vakaras, sakyčiau, kokią blogą avantiūrą rengia…
Nuveda į štabą. Štabas maždaug už 200 m nuo lagerio. Sutinka toks puikus majoras politrukas, totorius. Liepia nusivilkti. Nusivelku. Einam, sako. Pamaniau, atvažiavo iš Maskvos kagėbistai, nenori lageryje pasirodyti, tai šaukiasi už zonos pasišnekėti. Atvažiuodavo, tokių atvejų yra buvę.
Įeinu į kambarį, kambarys nepaprastai apšviestas. Sako, štai tavo tautiečiai, pasikalbėk su jais. Stovi trys piliečiai. Sakau, kas iš to, kad jie mano tautiečiai. Neužtenka būti „tautiečiu“, kad gautum įgaliojimus lankytis tokiose įstaigose. Sakau, išjunkit tas šviesas, kuriam galui į akis spigina? Man neatėjo į galvą, kad jie filmuoja.
Bandė apgauti
Na, tiek to, manau sau, tautiečiai – tautiečiai, vis kuo nors apšvies… O jie sako: pasižiūrėk, čia magnetofonas, įrašas iš Viduklės; pasiklausyk, ką parapijiečiai apie tave kalba. Ir padavė ausines. Aš irgi nesigaudžiau – lagery vis tiek žmogus esi pavargęs, psichiškai išsemtas, nesuvokiau iš karto, kam jie man tas ausines duoda. Galėjo juk paprastai paleisti magnetofoną, ir tiek. Bet ne, liepė užsidėti ausines. Tik paskui supratau, kad kai aš klausiausi viena, jie šnekėjo kita. Paskui, kai aš supratau, sakiau: kam jūs apgaudinėjate? Duokite man klausimus tiesiai, aš jums atsakysiu…
Paskui jiems prišnekėjau apie tris valandas, visas šunybes išdėjau. Sakiau F. Kauzonui: žiūrėk, jeigu tiesą parodysi – gerai. Netiesą – vis tiek išeisiu iš lagerio, susitiksim, ji iškils. Ne ne, sakė, aš tik objektyviai, objektyviai.
Ką gi laimėjo savo filmu? Nieko. Dėl to, kad jeigu kunigas pats nesusikompromituos – jie nepajėgs sukompromituoti. Pasakė, kad su partizanais turėjo ryšį? Kiekvienas padorus lietuvis turėjo turėti ryšį. Kai tavo brolis, tavo klasės ir kurso draugai čia pat kovoja, čia pat miršta, sakyti, kad aš jų nepažinau ar ką kita? Be abejo, ir pažinau, ir girdėjau, ir gailiuosi, kad jie žuvo. Galėjo ne 30 minučių, galėjo 3 valandas parodyti, būtų daugiau tokių frazių radę. O be to, kai kurios mano frazės įmontuotos, pavyzdžiui, iš tardymo, iš įvairių kitų pokalbių. Kas nežino – gali nepastebėti, bet aš tai žinau, kur padarytas montažas.
Vienu žodžiu, jie bandė apgauli. Kalinius lageryje apgauti lengva, nes jie neturi jokios informacijos, jokių teisių. Apgavo ar ne čia jau kitas klausimas.
Gundymai
Teko girdėti, kad anksčiau, negu Jus paleido iš lagerio, drauge su kunigu Tamkevičium buvote parveždinti į Lietuvą…
Buvo parvežę. Į lagerį buvo atvažiavęs prokuroras J. Bakučionis, kuris mane teisė. Reikalavo, kad parašyčiau pasižadėjimą ateityje nepažeidinėti tarybinių įstatymų. Aš jam iš karto pasakiau – jokių raštų nebus. Be raštų pasodinote, be raštų išleiskite. Dabar turite progą atitaisyti nusikaltimą. Bent iš dalies atitaisyti, nes ką aš čia prasėdėjau – man nebegrąžinsite. Jis išvažiavo. Maniau, kad niekur neveš, nes pasakiau aiškiai.
Kitą dieną išveža į centrinę ligoninę. Žiūriu, ir S. Tamkevičių atveža. Duoda geresnį maistą, poilsio, kad žmoniškiau atrodytume, ne tokie „pasišiaušę“. Kokią 10 dienų praleidome ligoninėje. Veža į Lietuvą. Parą praleidžiame Permės kalėjime, paskui atskraidinami į Maskvą. Atveža į garsiąją Lubianką, centrinį KGB kalėjimą. Palaikė dieną, į Vilnių atskridom 1987 m. vasario 13 d. 2 val. nakties. Saugume mus su S. Tamkevičium išskyrė, nusiuntė į atskiras kameras.
Na, o toliau – gundymai… Visi mandagūs, geri, vaišina, gražiai kalba. Iš lagerio parvažiavom suvargę, alkani. O čia – vaišina gera dešra… Paskui išsišaukia ir kalba – apie viską, o kartu apie nieką. Kaip kunigui, tai labai sunku pakelti – išlikti mandagiam, išlaikyti taktą ir kartu likti principingam. Bepigu butų – atsikirtai tiesiai, ir viskas. O dabar – kagėbistas duoda ranką… Duoti jam ranką ar neduoti? Duoti – negerai, neduoti – irgi blogai. Sakys, priešą liepia mylėti, o pats kaip elgiasi?.. Na, reikia duoti.
Žodžiu, jie mus šitaip bandė. Tikėjosi, kad jeigu mus palauš, bus lengviau su kitais. Ir savo propagandai panaudos. Norėjo, kad mes parašytume, jog ateityje daugiau nelaužysim tarybinių įstatymų. Sakom, ne, šito negalime. Jeigu parašysi, kad nelaužysi ateity, vadinasi, iki šiol laužei? Mes tik atlikome savo pareigas kaip kunigai. Mes su jumis nekovojame, sakau, bet kadangi puolate Bažnyčią, kaip kunigai mes ją giname ir ginsime ateityje. Tokių gundymų buvo ir anksčiau. Kaip ir Kristui, kuriam šėtonas sakė: nusilenk ir atiduosiu visas karalystes.
Kada mane suėmė 1983 metais, davė progą išvengti lagerio. Sakė: penkias minutes pasisakyk per TV ir būsi laisvas… Pasakysi dvi frazes savais žodžiais: iki šiol buvau neteisus ir ateity nelaužysiu tarybinių įstatymų. Ir eik namo, laikyk pamaldas, kam tau sėdėti?..
Davė tris dienas apsigalvoti. Tris dienas nešaukė. Paskui išsišaukė, klausia: apsigalvojai? Sakau, žinot, užmiršau. Šachmatais lošiau, labai įdomi partija buvo… Ar negalėtumėte dar tris dienas duoti?.. Sakė, ne, daugiau neduosime. Ir nebedavė.
Tada pakeitė straipsnį. Iš pradžių bylą buvo pradėję pagal 199 str., už mažą šmeižtą prieš tarybų valdžią (pagal tą straipsnį bylą, matyt, lengviau būtų buvę nutraukti). Bet kai nesutikau – pakeitė į 68 str. (rusišką 70-tą, antitarybinė propaganda) ir tada jau „tepė kaip reikiant“… Taigi į laisvę būčiau galėjęs išeiti jau 1983 metais, po mėnesio arešto…
Ir dabar vėl buvom pargabenti į Vilnių, reikėjo tik parašyti prašymą ir duoti pasižadėjimus…
Nelaikė žmonėmis
Kiek Jus išlaikė Vilniuje?
Pusantro mėnesio. Šešis kartus buvo išsikvietę kalbėtis. „Auklėjo“ kaip reikiant. Kalbėjomės apie viską, davė knygų skaityti.
Kokių knygų?
Tarybinių. Atnešdavo iš savo bibliotekos ir klausdavo – kaip? Atnešė paskaityti Alfonso Bieliausko „Vilniaus kalneliai“. Sakau „druskos“ per daug deda – neskanu. Kas gali valgyti, kai persūdyta? Aš gi tuos įvykius žinau, kam reikia persūdyti? Kai truputį druskos įdeda – ką darysi. Bet kai persūdyta – negali valgyti. Perskaičiau dėl to, kad žinočiau, ką žmonėms pasakyti…
Po šešto pasimatymo pasakė: tai teks važiuoti atgal į lagerį, sykį nenori… Sakau, gerai… Žinoma, tą jausmą, kurį tenka išgyventi panašiomis akimirkomis, sunku perduoti: čia pat Tėvynė, Vilnius… O ir sąlygos čia kitos – darydavome gimnastiką, knygas skaitydavome, 2 val. per dieną gaudavome pasivaikščioti, leido nusipirkti produktų už 10 rb per mėnesį, gauti 5 kg siuntinių… O dabar turi grįžti į Rusiją, į spec. lagerį, kartu su vagimis…
Kovo 29 d. 9 val. vakare pasodino į mašiną, nuvežė į Lukiškes, prigrūdo pilną mašiną vagių… Lietus lyja, konvojaus sargybiniai nieko nepaiso, nelaiko žmonėmis, į balą sodina… Į Lietuvą parvežė per 2 dienas, o atgal vežė 2 savaites – per tas „peresilkas“, kratas, nuolatinį pažeminimą…
Vengė palikti pėdsakus
Filme akimirką šmėkšteli nuoroda, kad bent vienu aspektu Viduklės klebonas veikė lanksčiau ir efektyviau, negu vietos valdžia; būtent – gaisro nusiaubti žmonės pagalbos pirmiausia susilaukė iš bažnyčios… Jūsų nuomone: kur buvo pagrindinės Jūsų konflikto su valdžia priežastys?
Priežastis labai paprasta. Kada pas mus kas sudegdavo ar atsitikdavo kita kokia nelaimė (ne vienas toks atvejis buvo), aš pasakydavau: prašau, kiekvienas, kas galite, padėkite. Arba tiesiogiai patys nuneškite, arba – per mane, aš nunešiu. Pats duodavau savo dalį, ne vien kitus ragindavau. Ar pinigais, ar daiktais, ar kuo kitu. Bet tuo aš jau dariau nusikaltimą prieš valdžią. Kadangi kunigai neturi teisės užsiiminėti labdara. Išeina, kad jeigu kunigas nori gerai atlikti savo pareigas, jis rizikuoja užsitraukti valdžios nemalonę.
Beveik kiekvienais metais mokėdavau 50 rb baudą. Drausdavo per Vėlines eiti į kapines. Tuo tarpu Apeigyne (jis išleistas Lietuvoje 1966 m.) yra aiškiai nustatyta Vėlinių procesija. Jeigu draudžiama, tai nereikia rašyti, reikia išbraukti iš Apeigyno! O jeigu leido, cenzūrą praėjo, tai aš turiu teisę juo vadovautis. Taip aš ir darydavau.
Pagal įstatymą, 15 dienų prieš Vėlines, raštu pateikdavau prašymą tokią ir tokią valandą leisti nueiti su procesija į kapines pagerbti mirusiųjų. Jie man neatsakydavo. Išsišaukdavo pas save ir pasakydavo, kad mes neleisime organizuoti procesijos. Sakydavau, jūs leisite ar neleisite – jūsų reikalas, bet man duokite dokumentą, patvirtinantį tokį ar kitokį jūsų sprendimą. O kam jums reikia, klausdavo? Sakiau, į bylą įsegti, dėl istorijos. Savo žodžio jūs juk išsiginsite, o kai bus parašas – tada jau kitas reikalas. Ne, sako, mes neduosime…
Paskui jau nebeeidavau. Kitą kartą skambina tokia ponia iš apylinkės. Ar jūs labai užsiėmęs, ar negalėtumėte ateiti? Sakau, žinote, ponia miela, jūs labai simpatiška, bet mano amžiuje į pasimatymus su moterimis jau nevaikštoma. Jeigu jums reikia, sakau, prašom, ateikite pas mane, žinote, kur gyvenu… Žinoma, neatėjo.
12 kapeikų grąžino
Einant į kapines būdavo drausmė. Žmonėms išaiškindavau: kas einate – eikime, eidami melsimės, giedosime Visų Šventųjų litaniją „Dievas mūsų prieglauda“. Kas negieda – kalbėkite rožančių. Tik jokio nereikalingo žodžio, gink Dieve! Kad nebūtų provokacijų. Aš eidavau pirmas, toliau vėliava, kryžius, vaikai, vyrai baltom kamžom. Užimdavo šaligatvį ir pusę kelio. Žmonių susidarydavo apie 1,5 tūkstančio, iki dviejų. Šaligatviuose stovėdavo prokuratūros, valdžios atstovai, visa kita. Giedodami nueidavom 4 stoteles, pasakydavau 4 pamokslus. Sakiau, žiūrėkite, seniau Raseinių apskrities valdžia eidavo į savo bažnyčią, o dabar visi atvažiuoja į Viduklę. Reikia manyti, kad Viduklėje yra geriau. Todėl mums garbė, kad visa valdžia atvažiuoja pas mus…
Nuteisdavo administracine bausme – 50 rb. Pirmąkart nuėjau, paskui nebeeidavau. Paduodavau į teismą, kad neteisingai mane nubaudė. Teismas visaip sukosi, kad tik nebūtų nagrinėjamas ieškinys prie žmonių, kad žmonės neklausytų. Tai salė užimta, tai vėl kas nors. Nagrinėsime, sako, kambaryje. Sakau, ne, jeigu jūsų salė užimta, atvažiuokite pas mus, parapijos salė didelė, pasinaudosite. Jie – ne, nagrinėsime už akių. Na gerai, už akių.
Mes išeidavome laukan, prie teismo sugiedodavome „Marija, Marija“. Susirinkdavo daug žmonių, suvažiuodavo jaunimo iš Kauno, su gėlėmis ir t. t. Paskui padėkodavau visiems ir išsiskirstydavome. Man ateidavo pranešimas mokėti 50 rb pabaudą. Atsisakydavau mokėti.
Atvažiuodavo merginos – antstolės, aprašyti turto. Kartą išsivežė kavinuką. Buvau gavęs dovanų, iš Lenkijos lauktuvių parvežė. Na, gal 150 rb vertės. Manęs nebuvo namie, buvau pas ligonį. Atvažiavo, pasiėmė tą kavinuką ir išsivežė. Paskui parašė iš antstolio kontoros, kad atvažiuočiau išpirkti. Kai neatvažiavau, patys pardavė. Rodos, 52 rb už jį paėmė. 50 rublių – pabaudai, du rublius – kitokių išlaidų, o 12 kp prisiuntė man. Žmonėms paskelbiau, kad valdžia vis dėlto „sąžininga“, 12 kapeikų nenusavino, grąžino… Iš visos Lietuvos pradėjo plaukti perlaidos – po rublį, po pusę rublio. Kad sumokėčiau bedieviams pabaudą. Surinkau apie 400 rublių. Žmonėms taip ir pasakiau: surinkau 400 rublių, bet kadangi tie pinigai suaukoti gerų žmonių, yra šventi, negaliu mokėti pabaudos, atiduosiu juos sąžinės kaliniams šelpti.
Terorizavo ir telefonu
Kitą kartą vėl atvažiavo aprašyti. Klausia, ką pasiimti? Turėjau tokį seną šaldytuvą. Sakau, imkite šaldytuvą. Nustebo, kaip? Sakau, imkite imkite… Velka merginos tą šaldytuvą. Sakau, merginos, kitu atveju aš jums padėčiau, bei kadangi jus mane varžote… Nusivežė ir vėl pardavė. Nežinau, kiek ten gavo.
Paskutiniais metais (1982) sumokėjau daug. Pradėjo bausti ne tik mane, bet ir vyrus, kurie ėjo su kamžom. Po 50 rublių. Tai sumokėjome daugiau kaip 400 rublių. Mane baudė šešerius metus po 50 rb. Vienais metais, rodos, 2 kartus baudė.
Paskui jau norėjo sudaryti bylą už vaikų katekizavimą. Dvi savaites Viduklėje sėdėjo majoras, viską registravo. Paskui pasiėmė tris mokytojus, milicijos įgaliotinį, apylinkės pirmininką, dar kažką. Ir visi mane užpuolė. Aš vaikus katekizuoju – įsiveržia į bažnyčią. Tam milicininkui ir sakau: kepurę, žinote, bažnyčioje tai nusiimkite… Bravo vyras buvo, iškart nusiėmė.
Toliau katekizavau vaikus. Surašė aktą. Tada parašiau Prokuratūrai, kad sutrukdė vaikų egzaminavimą: neprisistatę įsiveržė į bažnyčią, trukdė paskaitas ir t. t. Nežinau kokiu būdu tą mano pareiškimą perdavė Vatikano radijas. Atbėgo mokytojos. Sako, kaip čia dabar yra, mūsų pavardes pagarsino Vatikano radijas?.. Sakau, o jūs bažnyčioje buvote? Tai mus atvarė, ne pačios atėjome. Žinote ką, sakau, tik 18 metų gimnazistės gali šitaip teisintis. O jūs juk – suaugusios moterys. Kodėl manęs į mokyklą niekas nenuvaro? Aš pas jus juk neinu. O ko jus atėjote? Už šventoriaus vartų yra mano teritorija, jūs čia nelįskite.
Paskui pasklido gandas, kad Svarinskui mes autokatastrofą įtaisysime. Vieną sekmadienį žmonėms ir pasakiau: sklinda gandai, kad man įtaisys autokatastrofą. Galimas daiktas. Aš niekada nieko Jūsų, parapijiečiai, neprašiau, bet šįkart – prašau. Jeigu mane užmuštų – atvežkite mane ir čia palaidokite. Ne tėviškėje, ne kitur, bet čia, Viduklėje. Kadangi čia mano parapija ir čia aš noriu būti palaidotas. Šalia Marijos (šventoriuje yra Marijos statula).
Vėliau vienas man sako: jūs pats tai išsigalvojote. Nieko, sakau, neišsigalvoju, jeigu norite, pasakysiu, kas šitaip kalbėjo. Tada pradėjo mane terorizuoti telefonu. Paskambina, pakeliu ragelį, sako: „Heil Hitler!“ Sakau, žinot, tamsta, kur buvote, kai Dievas smegenis dalino?..
Polemizavo iš sakyklos
Spaudimas buvo daromas iš visų pusių. Sugalvojo atimti namą, kleboniją. Iš pradžių – įkelti ką nors. Atvažiavo. Sako, jūsų per didelis butas; faktiškai, tai mūsų butas, jūs jį tik nuomojate. Sakau, žinote ką, komunistai turi 2 aukštų kotedžus išsistatę. Visa gatvė. Vyras, žmona ir vaikas gyvena 2 aukštų name. O Raseinių pirmasis sekretorius pats vienas turi didžiulį namą. Kai pas juos įkeldinsite gyventojų, tuomet ir pas mane galėsite tvarkytis. Tegu pirmiausia komunistai parodo pavyzdį, kaip reikia darbo žmones gerbti.
Paskui parašėm pareiškimą Ministrų Tarybai: manėme, kad atėmimo laikai jau praėjo, o pasirodo ne; negalime įsivaizduoti, kad ir po 50 metų tarybų valdžia neišsiverčia be supuvusios Viduklės špitolės. Maždaug tokiu stiliumi. Po pareiškimu pasirašė apie 1800 vidukliečių.
Tada prasidėjo puolimas per laikraščius. „Tiesoje“ paskelbė straipsnį Žeimantas, tuojau jį persispausdino rajoniniai laikraščiai. Vienas rajoninis laikraštis prieš mane buvo įsidėjęs net 3 straipsnius iš karto. Kliuvo ir kitiems kunigams, bet man daugiausia. Žeimantas prikišo, kad aš esą Čilės chuntą gyręs ir t. t. Per pamokslą pasakiau, kad kitą sekmadienį atsakysiu į Žeimanto straipsnį. Bažnyčia buvo pilnutėlė – iš visų apylinkių žmonės suvažiavo. Kalbėjau valandą. Atsakiau papunkčiui į kiekvieną Žeimanto tezę. Kalbėjau apie Molotovo-Ribentropo paktą (vėliau mane šituo kaltino, kad skelbiau „išgalvotą“ faktą, kuris „neegzistuoja“), sakiau, kad Stalinas gėrė tostą į Hitlerio sveikatą ir t. t.
Paskui šitaip atsakydavau į visus straipsnius, kurie pasirodydavo prieš mane spaudoje. Kai pasirodydavo straipsnis, tai sekmadienį bažnyčia būdavo pilna – privažiuodavo iš Raseinių, iš Tauragės, iš Kauno…
Bažnyčios nelaikė partneriu
Jie tuos pamokslus įrašė ir tai buvo pagrindinis kaltinimas prieš mane. Kai jau vyko tardymas, jie parašė užklausimą į Istorijos institutą dėl Molotovo-Ribentropo pakto. Kažkokia mergužėlė iš to instituto atrašė, kad apie tokį paktą mums nežinoma, nebuvo paskelbta; kadangi užsienis Tarybų Sąjungą šmeižia, tai šį faktą reikia laikyti šmeižtu… Dabar galima būtų Prokuratūroje pasiteirauti, ką šiandien ta mergužėlė galvoja apie Molotovo-Ribentropo paktą? O tada tardytojui pasakiau: perduokite tai mergužėlei, kad ji eitų į kolchozą bulvių rinkti, o ne mokslinio darbo dirbti. Pas mus piemenys apie tą faktą žino, o ji institute sėdi ir nežino.
Antras kaltinimų punktas buvo tas, kad Svarinskas šmeižia Tarybų Sąjungą, esą čia labai girtuokliaujama. Sakiau, kad Lietuvoje išgeria 65 milijonus butelių rašalo. Tuos skaičius ėmiau iš „Švyturio“ žurnalo. Nurodžiau šaltinį. Dėl autentiškumo negaliu garantuoti, negi aš galiu patikrinti? Palaikė, kad tai šmeižtas. Kažkoks „činovnikas“ iš Ministrų Tarybos pranešė, kad veikia komisija „kovai su girtuoklyste“, kad kelis kartus per TV, radiją ir spaudą buvo pravestos kampanijos ir girtuokliavimas žymiai sumažėjo. Vėliau jau pats M. Gorbačiovas paskelbė apie girtuoklystės mastą.
Tada jau iš lagerio rašiau Prokuratūrai ir Aukščiausiajai Tarybai, kad leistų ir Bažnyčiai įsijungti į kovą su girtuoklyste. Bažnyčia turi autoritetą ir šimtmečių patikrintas tradicijas, reikia bendrų pastangų, o viena valdžia nieko nepadarys. Jie man atsakė (ne raštu, bet žodžiu), kad mes nepripažįstame Bažnyčios lygiateisiu partneriu. Sakiau, Bažnyčia ir nesistengia jums būti partneriu, bet kai žmogus skęsta, ji ištiesia pagalbos ranką. Ne, sakė, jūs verčiau parašykite straipsnį, pridėkite komplimentą M. Gorbačiovui, kad jis kovoja prieš girtuoklystę. Parašykite į kokį tik norite laikraštį, mes išspausdinsim!… Taip ir pasibaigė mūsų „derybos“.
Veikti švaria sąžine
Dėkui, kunige, už savitas mintis ir spalvingą pasakojimą. Pabaigai norėčiau pasiteirauti: ko, žvelgdamas į ateitį, galėtumėte palinkėti Sąjūdžiui?
Manyčiau, kad Sąjūdis tiek laimės, kiek turės idealizmo, kiek tas idealusis Sąjūdžio sparnas parodys aukos. Niekas nieko veltui neduoda. Be abejo, kad reikės ir Sąjūdžiui aukotis. Niekas negali pasakyti, kaip galų gale viskas išeis. Ir niekas negali pamokyti, kaip kuriuo atveju pasielgti.
Manyčiau, kad jeigu žmonės veiks švaria sąžine ir aukodamiesi idealui, kad ir padarys ką ne taip, tai pasakys, jog apsirikta. O ką gi kita darysi? Tik reikia žinoti kada sustoti ir pasakyti: apsirikom. Kelio praminto juk nėra. Kelias yra naujas. Aš, pavyzdžiui, asmeniškai savo darbe taip darydavau. Jeigu kur pamatydavau negerai, sakydavau, kad negerai. Niekas manęs nepamokė ir nenurodė, kaip tokiu ar kitokiu atveju elgtis. Bet reikia sustoti laiku ir pasakyti, kad šitas kelias negeras. Tai aš manyčiau, kad Sąjūdžio idealistai šitaip turėtų orientuotis.
O šiaip – reikia kol kas tik palaikyti. Dieve, jiems padėk!
Nemunas, 1989 m. Nr. 6.
P. S. Nuotraukos iš knygos „Nepataisomasis. Vardan Dievo, Tėvynės ir Laisvės“. Atsiminimai apie monsinjorą Alfonsą Svarinską, 2017.
Nuoroda į filmą „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ ČIA.
