Vidmantas Valiušaitis. Lietuva buvo labai suvargusi, o žymi gyventojų dalis buvo nepalanki nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymui

Vasario 16-osios atžvilgiu plačiojoje visuomenėje vyrauja toks, sakyčiau, supaprastintas, jeigu nepasakius naivus, supratimas kaip ten viskas prieš 105-erius metus buvo: susirinko 20 narsių Lietuvos Tarybos vyrų, pasirašė Nepriklausomybės aktą, o toliau jau viskas ėjosi „kaip iš pypkės”.

Deja, taip nebuvo. Nepriklausomybę paskelbė tada ir Ukraina, ir Užkaukazės respublikos, deja, jos neatsilaikė prieš bolševikus ir veikiai buvo užsmaugtos. Nedaug trūko, kad panašiai būtų atsitikę ir Lietuvai bei kitoms Baltijos valstybėms, įskaitant Suomiją. Bet pastarosioms pavyko apginti laisvę sunkiose Nepriklausomybės kovose (Lietuvoje žuvo per 2000 savanorių ir reguliarios kariuomenės karių).

Čia įkeliu nuotrauką iš pirmųjų Vasario 16-osios metinių Kaune, kai Lietuvos nepriklausomybės kovų baigtis toli gražu dar nebuvo aiški. Iš rytų brovėsi bolševikai, iš šiaurės – bermontininkai, o iš pietų veržėsi lenkai, atėmę Vilnių, dalį pietryčių Lietuvos ir norėdami visiškai likviduoti „Kauno Lietuvą” (nevadino kitaip tik „Kauno vyriausybe”).

1919 m. sausio 2 d. anksti rytą su paskutiniu vokiečių ešelonu Kaunan išvažiavo M. Sleževičiaus vyriausybė. Pasak istoriko Algirdo Martyno Budreckio, valdininkų ir karininkų nuotaika buvo prislėgta. Kai Sleževičius Kaune sutiko vieną pažįstamą, tas pirmiausia paklausė:

– Ko jūs čia atvykote? Vis vien nieko gera nebus. Miesto valdyba pasiryžusi miesto valdymą pavesti komunistams. Komunistai visur ginkluojasi. Vokiečiai ruošiasi jau sausio 8-tą visai apleisti Kauną. Mūsų kariuomenės nėra… Tiesa, p. Glovackis Panemunėje turi keliasdešimt kareivių, bet jiems nevalia net mieste rodytis su ginklais.

Vyriausybės nariai apsistojo „Metropolio“ viešbutyje, apačioje buvo girdėti girtų vokiečių šūkavimai, šaudymai. Gatvėse – tas pats. Mykolas Sleževičius, Jonas Vileišis ir prof. Jonas Šimkus tarėsi dėl kariuomenės organizavimo. Rytojaus dieną Kaune buvo išklijuoti atsišaukimai į savanorius:

„Į Lietuvos piliečius.

Vyrai! Ne kartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų amžiną nepakeliamą jungą, bet mūsų tėvynė nenugalėta. Ji gyva. Šiandien visi išvydome Laisvės rytojų švintant, Lietuvos Nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę; tat ginkime Nepriklausomą Lietuvos Valstybę! Vienybėje, kaip broliai, pasidavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas stokim už tėvynę!

Lietuva pavojuje!

Vokiečių kariuomenei atsitraukiant jau įsibrovė Lietuvon svetimoji (sic.) Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai.

Tat ginkime Lietuvą! Parodykim, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandieną Lietuvos likimas mūsų pačių rankose…

Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!“

Prisimenat ir pagerbiant 105-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės metines, norėčiau pacituoti nedidelę ištrauką „Nepriklausomybės realizavimas” iš Rapolo Skipičio (1887–1976) – teisininko, redaktoriaus, Nepriklausomybės kovų dalyvio, Lietuvos valstybės veikėjo, vidaus reikalų ministro (1920–1922), vieno iš Šaulių sąjungos steigėjų, jos pirmininko (1927–1928), Lietuvos seimų II-ojo (1923–1926) ir III-ojo (1926–1927) atstovo, nominuotojo 1941 m. Laikinosios vyriausybės užsienio reikalų ministro – atsiminimų.

Tie atsiminimai Lietuvoje žinomi menkai, nes išleisti 1967 m. Čikagoje, Lietuvoje, regis, neperleisti. Tai tik vienas nedidelis knygos skyrelis, trumpai, bet esmingai parodantis didžiulius iššūkius, su kuriais anuomet susidūrė atsikurianti jauna Lietuvos valstybė. Ir tie iššūkiai buvo ne vien išorėje, bet, deja, ir viduje.

Ši ištrauka tebūnie mano FB draugų kuklus pasveikinimas su Vasario 16-tąja. Kažkada rašiau tokį straipsnį: „Vasario 16-oji – laisvo žmogaus ženklas”. Būkime tad laisvi!

NEPRIKLAUSOMYBĖS REALIZAVIMAS
Nors vokiečiai paliaubas su prancūzais turėjo pasirašyti tik 1918 m. lapkričio 11 d., bet reikia manyti, kad jie karo pralaimėjimą numatė kiek ankščiau ir dėlto Lietuvos atžvilgiu palankų nusistatymą jie parodė jau tų metų spalio mėn. Taigi, spalio 20 d. vokiečių vyriausybė sutiko leisti Lietuvos Tarybai sudaryti savo valdžios organus, perimti krašto valdymą iš laikinosios vokiečių civilinės valdžios, organizuoti kariuomenę ir policiją.

Dabar Lietuvos Tarybai prieš akis atsistojo dar didesnė darbymetė. Juk neatidėliojant reikėjo: 1) sudaryti vyriausybę ir visą valstybės aparatą, 2) sutelkti ir apginkluoti bent dešimtį tūkstančių vyrų Lietuvai nuo bolševikų ir lenkų apginti, 3) gauti pakankamai didelę paskolą kariuomenei ir valstybės aparatui išlaikyti, kol pačios Lietuvos valstybės pajamos bus reikiamai sutvarkytos.

Čia suminėtiems uždaviniams spręsti reikėjo ne tik daug sumanumo ir energijos, bet ir didelės drąsos. Atsiminkime, jog Vilnių tuomet jau ruošėsi okupuoti ir sovietų bolševikai, ir varšuviniai lenkai, vietiniams lenkams padedant. Vieni ir kiti 1918 metų gale jau stovėjo prie Vilniaus vartų.

Be to čia dar reikia prisiminti ano meto aplinkybes, labai sunkinusias Lietuvos valstybės atkūrimą. Prisiminkime bent svarbiausias.

Žymi Lietuvos gyventojų dalis tuomet buvo nepalanki nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymui, būtent: didelė dalis dvarininkų ir miestelėnų. Kai kurie dvarininkai net slaptai bendradarbiavo su Lenkijos valdžia prieš Lietuvą. O kiti nors ir nebuvo Lenkijos agentais, bet atsikuriančiai Lietuvai padėti nenorėjo. Tik maža dvarininkų dalis nuoširdžiai ėjo su lietuviais patriotais atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Miestai ir miesteliai didžiausioje dalyje buvo apgyventi žydų, nulietuvėjusių, lenkiškai kalbančių lietuvių, mažoje dalyje iš Lenkijos atsikėlusių lenkų, nuo seniau įsikūrusių rusų ir kitų kitataučių. Susipratusių lietuvių Lietuvos miestuose buvo nežymi mažuma. Tokia miestelėnų tautinė sudėtis ne tik nebuvo tvirtu ramsčiu, bet ne sykį sudarė nemažų rūpesčių atsikuriančiai Lietuvai.

Tiesa, pažangieji žydai inteligentai teisingai suprato atgyjančios lietuvių tautos pasiryžimą atstatyti savo nepriklausomą valstybę. Jie gražiai talkino mums ir diplomatinėje srityje. Bet tie lietuvių draugai tik mažą Lietuvos žydų dalį tesudarė. O didžioji Lietuvos žydų dauguma buvo gana šalta ne tik lietuviškiems, bet ir Lietuvos valstybės reikalams.

Lenkų miestelėnų žymi dalis dėjosi su tais Lietuvos dvarininkais, kurie slaptai veikė prieš Lietuvą Lenkijos naudai. Iš tų miestelėnų ir dvarininkų buvo susidariusi garsioji peoviakų organizacija – Polska Organizacja Wojskowa (POW), – kurios tikslas buvo prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Kaip vėliau buvo nustatyta, tą POW organizaciją buvo sumaniusi ir suorganizavusi Lenkijos valdžia, turėdama Lietuvoje savo apmokamus agentus ir duodama tam reikalui nemažai lėšų.

Ekonominiai Lietuva tuomet buvo labai suvargusi. Žemės ūkis karo frontų, o ypač trejus metus trukusios vokiečių okupacijos, buvo labai apnaikintas ir nualintas. Todėl daug kur, o ypač miestuose, trūko maisto.

Miestai ir miesteliai žymioje dalyje buvo sudeginti ir sugriauti. Dėl to labai nukentėjo prieš karą buvusi Lietuvos pramonė. Labai trūko valstybiniam darbui patyrusių, o ypač lietuviškai raštingų darbininkų.

Tai tokios be galo nepalankios aplinkybės sunkino kelią į Lietuvos nepriklausomybę. Bet rinktinių mūsų tautos vyrų sumanumas ir pastangos ir tūkstančių mūsų brolių ir seserų aukos ir ryžtas nugalėjo tas sunkiausias kliūtis bei nepalankiausias aplinkybes ir davė mūsų tautai laisvą nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Rapolas Skipitis, Nepriklausoma Lietuva, Atsiminimai. Čikaga, 1967, p. 64-66.