„Lietuvių tautos istorija teka paslaptinga ir vingiuota vaga. Jos darbai ir kovos dažnai vyksta sunkesnėmis sąlygomis negu kitų tautų. Jos laimėjimai, nedidelių jėgų, tačiau atkaklių pastangų vaisius, yra dažnai apgaubti tylos. Jos aukos, proporcingai nepaprastai aukštos, nepakankamai suprastos ir įvertintos. Daugelis jos gyvenimo svarbių valandų dar nėra reikiamai apšviestos, kad naujosios kartos galėtų jas pažinti, apmąstyti ir suprasti, kokios pareigos joms yra istorijos pavestos.
Taip straipsnyje „1941 metų sukilimas“ rašė ambasadorius Stasys Lozoraitis jaunesnysis, neišsipildžiusios Vilties prezidentas, savo gyvenimu ir likimu tarsi patvirtinęs prasmę cituotų žodžių, pasakytų 1971-aisiais, Birželio sukilimo 30-ųjų metinių proga. Prasminga, kad Adolfo Damušio politinių studijų dienos vyksta tuo metu, kai Lietuva mini Baisiojo birželio įvykius. Birželis neatsiejamas nuo Adolfo Damušio biografijos. Ne vien todėl, kad jis gimė birželio 16-ąją. Ne vien todėl, kad 1944 m. birželio 16-ąją gestapas jį areštavo kaip Reicho priešą ir kalino įvairiuose Vokietijos kalėjimuose, kol karo pabaigoje iš Bairoito kalėjimo Šiaurės Bavarijoje jį išvadavo amerikiečiai. Svarbesnė priežastis kita – 1941-ųjų birželio dienomis Damušis pakliuvo į patį istorinių įvykių Kaune epicentrą ir paliko apie juos svarbių liudijimų.
Minėdami 109-ąjį Damušio gimtadienį, šia konferencija pagerbdami šviesų jo atminimą ir atliktus darbus, neatsitiktinai žvelgiame į mūsų tautos ir valstybės kelią per pastarąjį šimtmetį. Konferencijos pavadinime atsispindi istorinė lietuvių tautos drama – demokratinės valstybės kūrimo, jos ugdymo darbą lydėjo ir tebelydi kažkokia, pasak Lozoraičio, paslaptinga viską ardanti ir griaunanti srovė.
Tą dramą itin išraiškingai atspindi Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje Aleksandro Udalcovo elgesys. Gegužės 8-ąją, Antrojo pasaulinio karo pabaigos dieną, atvykęs į Antakalnio kapines jis pirmąsyk Rusijos valstybės vardu padėjo vainiką prie monumento žuvusiesiems už Lietuvos laisvę, atidavė pagarbą kovotojams dėl šalies nepriklausomybės. Tas įvykis maloniai nustebino – gal tai netiesioginis patvirtinimas, kad Rusija pagaliau ryžosi pripažinti Lietuvos okupacijos faktą? Tačiau, vos mėnesiui praėjus, paaiškėjo, kad tai buvo nedaug reiškiantis teatrališkas gestas. Ambasadorius pareiškė, kad mūsų šalis gali būti skolinga Rusijai 72 mlrd. dolerių2 už tariamas Sovietų Sąjungos investicijas po to, kai 250 tūkstančių raudonarmiečių 1940 m. birželio 15-ąją užtvindė Lietuvą. Vadinasi, savo pirmtakę Sovietų Sąjungą, iš kurios šiandieninė Rusija yra perėmusi visas teises ir pareigas, mūsų Rytų kaimynės pasiuntinys Vilniuje ir toliau traktuoja kaip „investuotoją“, bet ne kaip okupantę. Nesvarbu, kad smurtu, teroru, prievarta ir apgaulėmis grįstas diktatūrinis režimas 22 mėnesius buvo Hitlerio sąjungininkas, sutartinai veikė prieš mažesnes ir silpnesnes Europos valstybes, drauge su naciais griovė Europą ir naikino jos žmones.
„Sovietų dalyvavimo kare aspektas – ne šiaip įdomus faktas, – rašo britų istorikas Rogeris Moorhouse’as knygoje „Velniška sąjunga. Molotovo–Ribbentropo paktas 1939–1941“. – Pokariu tie, kurie rašė apie nacių ir sovietų paktą, buvo linkę mechaniškai kartoti anuometinius Kremliaus pasiteisinimus, esą Stalinas, pasirašydamas sutartį, tiesiog tikėjosi išlošti laiko, kad sulaikytų Hitlerį ir parengtų SSRS gynybines pajėgas, turėjusias atremti tikėtiną puolimą. Šis aiškinimas, kurį vis dar pasitelkia sovietinio požiūrio gynėjai, prieštarauja tam, kas įrodyta.“ 3 O įrodyta štai kas: „Hitleris ir Stalinas – du liūdniausiai pagarsėję XX a. Europos diktatoriai – susivienijo bendram reikalui. Abu režimai, kurių vėlesnė konfrontacija tapo lemiamu Antrojo pasaulinio karo Europoje susidūrimu, dvidešimt du mėnesius, beveik trečdalį laiko, kiek truko konfliktas, dirbo ranka rankon. Hitleriui, pasukusiam į Vakarus ir įsiveržusiam iš pradžių į Skandinaviją, paskui į Beniliukso šalis ir Prancūziją, Stalinas siuntė sveikinimus. Užkulisiuose naciai ir sovietai prekiavo paslaptimis, projektais, technologijomis ir žaliavomis, palaikydami vieni kitų karo mašiną. Stalinas ketino išnaudoti nacių puolimą savo tikslams, paspartinti Vakarų žlugimą ir ilgai lauktą kapitalistinio pasaulio griūtį.“4 „Abi pusės veikė vienodai, tačiau kaip tik Sovietų Sąjungą ir pasaulinį komunistų judėjimą šis ryšys labiausiai pažeidė. Nacistams 1939 m. buvo likę labai nedaug moralinio kapitalo ir jie netrukus galutinai susikompromitavo, pradėdami Holokaustą, o komunistai mėgo didžiuotis savo moraliniu įvaizdžiu. […] Paktas su Hitleriu visiems laikams sutepė pasaulinio komunizmo reputaciją, kaip vėliau tai padarė 1956 m. SSRS invazija į Vengriją ar 1968 m. Prahos pavasario numalšinimas.“5 Sovietų Sąjunga sulaužė visas sutartis, pasirašytas su Lietuva. Tarp jų 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį, kuria amžiams atsisakė suverenių teisių į lietuvių tautą ir jos žemes, įsipareigojo, kad susilaikys nuo bet kokių agresyvių veiksmų (str. 3), o galimus nesusipratimus, nepavykus jų išspręsti diplomatiniu keliu, perduos specialiai sutaikinimo komisijai (str. 4). „Sulaužė 1926 m. pasirašytą nepuolimo sutartį, kur taip pat pasižadėjo visus kilusius konfliktus spręsti taikiomis priemonėmis. Toji sutartis 1934 m. buvo pratęsta ir ta proga sovietų užsienio reikalų komisaras Litvinovas, pasirašydamas protokolą, pareiškė: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinos ir nepriklauso nuo konjunktūrų, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išraiška mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindinis elementas yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės išlaikymas.“
Nepuolimo sutartis 1933 m. buvo papildyta. Abi šalys, pasirašiusios užpuoliko sąvokos apibūdinimo konvenciją, sutarė agresoriumi (užpuoliku) laikyti tą valstybę, kuri ginčo atveju pirmoji paskelbtų karą arba okupuotų vieną iš konvenciją pasirašiusių valstybių, karo jai nepaskelbusi. Konvencijoje pažymima: „Jokie sumetimai, t. y. nei ekonominiai, nei politiniai, nei militariniai, negali pateisinti agresijos akto, numatyto str. 1.“ Sulaužiusi pasirašytas sutartis su Baltijos valstybėmis ir paneigusi pagrindinius tarptautinės teisės principus, Sovietų Sąjunga įvykdė tarptautinį nusikaltimą. Todėl Baltijos šalių aneksiją nuo pat pradžios pasmerkė beveik visos pasaulio valstybės. Jungtinių Valstijų, kurios niekada nepripažino Baltijos valstybių okupacijos, prezidentas Franklinas D. Rooseveltas, 1940 m. spalio 15 d. Baltuosiuose rūmuose priėmęs lietuvių, Amerikos piliečių, delegaciją, kuri įteikė jam memorandumą dėl Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos, pareiškė: „Jūs kalbate apie Lietuvos nepriklausomybės praradimą. Lietuvos nepriklausomybė neprarasta. Ji tik laikinai užgniaužta
Skaitykite daugiau ČIA
