Jis yra daug pasitarnavęs Lietuvos nepriklausomybės bylai. Studijų laikais, kai dar nė Gorbačiovas nebuvo atėjęs į valdžią, daug valandų esame praleidę sykiu, vaikščiodami po Ramybės parką – buvusias miesto kapines Kaune – kalbėdami ir svajodami apie tai, kokia bus Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę.
Ir šiuos žodžius rašydamas, neperdedu nė per nago juodimą – taip buvo iš tikrųjų, tikrai apie tai kalbėdavomės tada, kai ta nepriklausomybė nė nesisapnavo, o gyvavo vien mūsų vaizduotėje. Neturėjau daug draugų, su kuriais tada būčiau galėjęs apie tai atvirai kalbėti, o su Emanueliu – kalbėdavomės.
Ir kalbėdavomės taip pat ir apie tai, kokie bus lietuvių ir žydų santykiai, kai Lietuva bus laisva. Nei vienas neturėjome abejonių, kad jie bus geri ir draugiški. Kaip ir mūsų asmeniniai tarpusavio santykiai. Ir patys, sakėme, turime veikti taip, kad susipratimo atsirastų vis daugiau.
Po 30 nepriklausomybės metų tenka pripažinti, kad lūkesčiai anuomet buvo didesni ir susipratimo tarp mūsų tautų galėtų būti daugiau, tiesa? Ką galėtume daryti geriau, Emanueli, kad atsitiktų taip, kaip svajojome jaunystėje?
EMANUELIS ZINGERIS: „SUPRIEŠINTI LIETUVIŲ IR ŽYDŲ NEPAVYKO“
Aukščiausiosios Tarybos deputatas apie KGB pastangas kurstyti nesantaiką
Laisvosios Europos radijas
1992 m. rugpjūčio 6 d.
„Lietuvos aidas“ paskelbė straipsnį „Lietuvos žydai ir KGB“ [1992.08.06], kuriame atskleidžiamos tarybinio saugumo pastangos kurstyti nesantaiką tarp lietuvių ir žydų tautų bei mėginimai sukompromituoti asmenis, norinčius puoselėti šių tautų santarvę ir tarpusavio supratimą. Intrigos buvo pinamos ir prieš Aukščiausiosios Tarybos deputatą Emanuelį Zingerį.
„Tokį vilkšunišką KGB alsavimą jautėme visi, kurie norėjome statyti tiltus tarp lietuvių ir žydų tautų“, – Laisvosios Europos radijui sakė parlamentaras.
Jis teigė, kad pirmuosiuose Sąjūdžio šimtatūkstantiniuose mitinguose pareikšti, kad esi su Lietuva – nebuvo lengva. Daugeliui Lietuvoje gyvenančių žydų, anot Zingerio, liko kartėlio nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tie įvykiai tarp dviejų tautų atvėrė gilių nepasitikėjimo griovį.
„Norėjosi iš to uždaro rato išeiti ir pasakyti, kad mes – lietuviai ir žydai – turime įvertinti visą mūsų tautų skausmą, jo negražindami“, – sakė E. Zingeris. Prieš pastangas atkurti tarpusavio santykius, įvertinant skaudžią praeitį, o ne ją užtamsinant, stojo, pašnekovo žodžiais, „svetimos valstybės specialiųjų tarnybų mašina“. Tai liudija išlikę archyviniai dokumentai.
„Buvo vykdomas pragariškas žaidimas, – teigė Aukščiausiosios Tarybos deputatas. – Ir tai matyti iš visų KGB dokumentų, su kuriais man buvo leista susipažinti.“
Sistemos nusikalstamas pobūdis pasireiškė tuo, kad ji, pasak pašnekovo, sąmoningai tyrė atskirus žmones ir tautas, siekdama juos išnaudoti savo interesams.
„Štai prieš mano akis KGB medžiaga apie žydų etno-psichologines savybes: kaip juos verbuoti, kaip prie jų „prisigerinti“, veikiant tam tikras emocines gaidas“, – kalbėjo E. Zingeris, vartydamas rusų kalba surašytų dokumentų ir instrukcijų bylą.
Šiuose dokumentuose skiriama dėmesio ir lietuviams: aiškinama kaip įtikinamai skleisti mintis apie tai, kad žydai vos ne visuotinai dalyvavo griaunant Lietuvos valstybingumą 1940 metais, kad žydų dauguma buvo bolševikai.
„Tai juodašimtiškas melas, – tvirtino Zingeris, – proporcingai žydų ištremta į Sibirą 1941 m. netgi daugiau, nei kitų Lietuvos gyventojų.“
Žinodama šias tautų emocionaliai „jautrias stygas“, KGB išradingai jomis manipuliavo ir kurstė tarpusavio nesantaiką.
Ir liūdniausia, kad dideliu mastu tai jiems pasisekė, – teigė pašnekovas. – Matyti specialiai siunčiami žmonės į Izraelį, diskredituoti stiprėjančią lietuvių ir žydų draugystę, specialiai veikiantys agentai kiršinti Amerikos lietuvius. Ir tai vyko dešimtmečiais.“
Šis „juodas KGB įdirbis“, anot parlamentaro, niekur nedingsta, lieka mūsų visuomenės sąmonėje kaip dalis nevalingai susiformavusių stereotipų. To „darbo“ pasekmes, kalbėtojo nuomone, dar negreit pavyks įveikti.
Didelio masto intrigos buvo rezgamos ir pačioje žydų bendruomenėje. Zingeris teigė buvęs prie Lietuvos žydų draugijos atkūrimo ištakų. Jautęs didžiulę įtampą ir nuolatinį trukdymą organizuotis iš vidaus.
„Dabar paaiškėjo, kad dalis tų sunkumų buvo ne savaimingi, o sąmoningai rezgami, specialiai didinami per KGB agentų veiklą. Buvo žaidžiama lietuvių-žydų skauduliais, kad kaktomuša būtų sudurtos tos dvi tautos.
Bet tai nepavyko – Lietuva atkūrė valstybę“, – mūsų radijui sakė Aukščiausiosios Tarybos deputatas Emanuelis Zingeris.
Niekas net pagalvoti negalėjo, kad zingeris beveik šventasis. Tik kyla klausimas, kur šis šventuolis buvo, kai konservatoriai skurdino Lietuvą? Kur buvo jo padorumas svarstant Mažeikių, Ignalinos ir kitas didžiausias aferas. O jo iniciatyvos pašventinti į prezidentus paminklų sprogdinimų iniciatorių, Norvegiškos labdaros nusavintoju, kaimų griovėju ir t.t. Ko vertas jo užsipuolimas savo partiečio profesoriaus, parašiusio teisybę apie holokaustą? Balsuojant už Stambulo konvencijos ratifikavimą, zingeriukas pirmas paspaus žalią mygtuką, prisidengdamas nesvietišku tolerantiškumu subinukams.
Kadangi E.Zingeris teigia, kad į sibirą žydų buvo ištremta proporcingai daugiau nei lietuvių, tai gal ir reikia vieną kartą paskelbti viešai, kiek gi sibire atsidūrė žydų,lietuvių,kitų tautų žmonių. Tada bus padėtas taškas įvairioms spekuliacijoms ir manipuliavimu žmonių jausmais.
Kažkaip nustebino Vidmanto Valiušaičio ir jo studijų laikų „draugo“ Emanuelio Zingerio kalbos apie tai, kokie bus lietuvių ir žydų santykiai, kai Lietuva bus laisva. Mes savo studijų laikais kalbėdavomės apie tai, kaip ir ką reikėtų daryti, kad Lietuva būtų laisva ir niekada apie lietuvių ir žydų santykius, nes niekados net minties nebuvo, kad gali kilti kokie nors nesutrimai tarp tautų! Pasijuokdavom iš vieno, kito žyduko, bet tik todėl, kad jie patys to norėdavo ir krėsdavo pokštus, vaidindavo ir vaipydavosi, patys apie žydus visokius anekdotus pasakojo!
Jei daugeliui Lietuvoje gyvenančių žydų, anot Zingerio, liko kartėlio nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, tai tremtį ir KGB žydų tardytojų žiaurumus patyrusiems lietuviams liko kartėlio ne mažiau! O su Singverio ir Kuklianskies išsidirbinėjimus žydai dar labiau padidino nepasitikėjimo prarają tarp seniausių pasaulio tautų!
Zingeris tvirtino, – „žydų ištremta į Sibirą 1941 m. proporcingai, netgi daugiau, nei kitų Lietuvos gyventojų.“ Kažkaip nesuprantama tokia blevyzga, nes neteko nei skaityti, nei matyti, kad nors vienas tremtinys minėtų, kad kirto miškus Sibire, gaudė žuvis plikomis rankomis prie Laptevų jūros kartu su ištremtais žydais! Neteko skaityti nė vieno žydo prisiminimų apie tremti į gulagus ir gyvenimą ten tose žeminėse, neteko skaityti kažko panašaus į žydekutės Frank, kurią hitlerininkams išdavė ne kas kitas, o žydai, dienoraščio Sibiro tremtyje parašyto kokios nors žydukės!
Prisimenu jį dar jaunutį, kažkokio pokalbio metu susižavėjusiomis, ištikimomis akimis žiūrintį į prof. Č. Kudabą. Praėjus keletui metų, kai jis jau buvo Seimo narys, netikėtai išgirdau labai nekokius atsiliepimus iš jo kaimynų (?Rotundo g. kampas), apie tai, kad jis smarkiai pasikeitė, kad tai jau nebe tas Emanuelis. Tačiau jis toliau žygiavo „pažangos” keliu?.. Gaila. O atrodė toks nuoširdus ir tyras.
Taip… Stebisi visi tokiomis metamorfozėmis, kurie nežino vieno paprasto dalyko apie žydų papročius ir tikėjimą! Jei kas nori būti tikras žydas, tas turi apgauti kitatautį! Ir nesvarbu ar lietuvį, ar estą, ar ruskelį, ar pšekiuką, ar vokietuką! Gal žydai ir geri prekiautojai, kapitalų valdytojai, komediantai, pajacai, muzikantai ir pan., bet tikras žydas visada žydas!