Vidmantas Valiušaitis. Nuskaidrinti žiniasklaidą nenori nei politikai, nei žiniasklaidos priemonių savininkai

Kiek aistrų verda: „spaudos laisvę” puola prezidentė ar „skalikai”, nebūdami žurnalistais ir šeriami verslininkų, aplojo prezidentę ir kai kuriuos politikus, gal net kiek ir apkandžiojo?

O man, skaitant visas tas pažymas ir pavedimus elektroniniu paštu ar sms žinutėmis, ima šiek tiek žiovulys. Ko gi kito galima laukti, kai leidžiama „kovoti”, nesant taisyklių? Nieko kito, kaip tik imtynių purve, tikėtis negalima.

Ne kartą apie tai rašiau, nusibodo. Paskutinį sykį rašiau apie tai prieš šešerius metus. Tiesiog gaila laiko aušinti burną dėl to, kad vis tiek nesikeis. Nes tokia padėtis jėgos veiksnius tenkina. Spręsti klausimą iš esmės – nuskaidrinti žiniasklaidos lauką – nenori nei politikai, nei žiniasklaidos priemonių savininkai.

Ginčytis, kurie žmonės yra žurnalistai, o kurie ne, – bergždžias darbas. Juo labiau – teisėjauti politikams. Verčiau paprašyti parodyti žurnalistų pareigines taisykles, pagal kurias jie dirba: kaip jose aprašytas interesų konflikas, kaip apsaugota žurnalisto sąžinės laisvė ne tik nuo valdžios, bet ir nuo žiniasklaidos priemonės savininko spaudimo, kaip jose reglamentuojamas viešasis interesas, įsipareigojimas tiesai ir sąžiningumui.

Jeigu tokių taisyklių nėra arba jos tik deklaratyvios, tada turime tai ką turime – nepaliaujamą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, nesąžiningumą, etikos nepaisymą, peraugantį į moralinį susidorojimą ar net intelektualinį terorizmą prieš visus, kurie nesutinka nusilenkti interesų grupės, užsiglaudusios už kurios nors žiniasklaidos priemonės, kaprizams. Tai liečia, deja, ne vien į dėmesio akiratį pakliuvusią žiniasklaidą.

Dabar visiems patogu „šunis” karti ant žurnalistų. Kai tuo tarpu žurnalistai yra tokie patys bejėgiai ir bedaliai – sprendžia ne jie, o leidėjas kokios kokybės informacija paleidžiama į viešąją erdvę. Ir jeigu leidėjas neturi apribojimų – „skalikų” jis visada atras. Kadangi visada atsiras žmonių, kurie net ir tokį darbą (laikytis „ant keturių” ir būti parištam „lenciūgu”) sutiks dirbti už atitinakmą algą.

Pažiūrėkime ką bendra viešojoje erdvėje stebimi mūsų žiniasklaidos „etikos standartai” turi, tarkime, su „Washington Post“ žurnalistų elgesio normomis, kurios yra privalomos kiekvienam laikraščio bendradarbiui. Keletą iš jų pacituosiu.

„Washington post“ profesinės etikos kodeksas žurnalisto pareigą apibrėžia šitaip:

„išklausyti neturinčius balso; vengti paniekos ir kitų žeminimo; atvirai ir nuoširdžiai bendrauti su savo skaitytojais“.

Svarbiausia laikraščio misija – perteikti tiesą taip, kaip ji suvokiama.

* Būdamas informacijos šaltiniu, laikraštis privalo laikytis padorumo taisyklių, kurios yra privalomos, kai rašoma apie privatų asmenį.

* Viskas, kas spausdinama laikraštyje, turi tikti tiek jaunam, tiek senam.

* Laikraštis tarnauja savo skaitytojams ir visuomenei, o ne asmeniniams savininko interesams.

* Pasirinkęs tiesos kelią, laikraštis turi būti pasirengęs, jei reikės, atsisakyti materialinės gerovės. Laikraštis neturi atstovauti jokiems išskirtiniams interesams, privalo būti sąžiningas ir nepriklausomas, objektyviai vertinti įvykius ir visuomenės veikėjus.

Atskiru skyreliu apibrėžiamas reporterio vaidmuo, kuris įpareigoja žurnalistus būti „scenos darbininkais, o ne jos žvaigždėmis, rinkti informaciją, o ne patiems ją kurti“.

Pabrėžiama, kad rinkdami informaciją reporteriai visada privalo likti reporteriais, nesusitapatinti „su policijos pareigūnais, gydytojais ar kuo kitu. Jie privalo likti žurnalistais.“

Apie sąžiningumą sakoma štai kas:

„Post“ reporterių ir redaktorių pareiga – rašyti sąžiningai. Yra daug nuomonių apie objektyvumą, bet sąžiningumo sąvoka visų redaktorių ir reporterių turi būti suprantama vienodai.

Rašydami atsiminkite:

* Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei praleisti reikšmingi ir ypatingai svarbūs faktai. Sąžiningumas – tai garbingai ir iki galo parašytas straipsnis.

* Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei menkavertė informacija pateikiama kaip ypač svarbi. Sąžiningumas šiuo atveju būtų kokybiškos informacijos pateikimas.

* Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei jame sąmoningai ar nesąmoningai klaidinami ar apgaudinėjami skaitytojai. Sąžiningumas – tai dorumas ir pagarba skaitytojui.

* Straipsnis parašytas nesąžiningai, jei reporteris perša savo pažiūras ar principus subtiliai juos pridengdamas neigiamą atspalvį turinčiais žodžiais. Sąžiningumas – tai paprastumas, o ne trumpalaikio efekto siekimas.

Veidaknygė