Vidmantas Valiušaitis. Pasiuntinys, kurio neatpažino. In memoriam Stasys Lozoraitis (1924-1994)

Prieš 27 metus, 1994 m. birželio 13-ąją, su šiuo pasauliu atsiskyrė Stasys Lozoraitis jaunesnysis – Lietuvos diplomatas Italijoje ir JAV, visuomenės veikėjas, politikas, 1993 m. rinkimų kampanijos į Lietuvos prezidento pareigas metu žmonių pramintas „vilties prezidentu“.

Prezidento rinkimų kampanijos metu lydėjau S. Lozoraitį po Lietuvą kaip Laisvosios Europos radijo korespondentas, perdavinėdamas pranešimus apie jo rinkimų kampanijos eigą iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių. Per tas tris rinkimų kampanijos savaites, kurių metu stebėjau iš arti jo asmenybės raišką, bendravimo su žmonėmis stilių, kalbėjimo manierą, mąstymo būdą, pagaliau – politinį akiratį, atmintyje pasiliko neišdildomas S. Lozoraičio asmenybės paveikslas. Neabejoju, kad Lietuva šiandien būtų kitokia, jeigu tada pirmuoju prezidentu po Nepriklausomybės atkūrimo būtų išsirinkusi S. Lozoraitį. Politinė kultūra šiandien būtų kita.

Magnetofono juostelėse išliko daugelis valandų jo kalbų įrašų, o Laisvosios Europos radijo pranešimų archyve – pranešimų iš įvairių Lietuvos vietovių tekstai apie S. Lozoraičio susitikimus su rinkėjais. Vis nepritenka rankos prie tos medžiagos. Iš jos susidarytų, manau, dėmesio vertas leidinys. Na, gal kada vėliau. O tuo šiandien pasidalinsiu tik kai kuriomis nuotrupomis iš tų susitikimų.

* * *

Nors Stasys Lozoraitis ilgus metus atstovavo Lietuvai ir gerai išmanė jos valstybinius reikalus, tačiau okupacinių režimų penkiems dešimtmečiams pastatyta siena tarp Lietuvos žmonių ir lietuvių išeivijos, kai krašte išaugo ir pasikeitė beveik trys naujos kartos, negalėjo likti be pėdsakų – savo pasiuntinio Lietuvos žmonės, galima sakyti, neatpažino.

Didelė dalis Lietuvos žmonių apie Lozoraitį išgirdo faktiškai pirmąsyk. Deja, jau ir pirmojoje prezidento rinkimų kampanijoje buvo naudojami nešvarūs konkuravimo metodai, tiesa, dar ne tokiu mastu, kaip dabar. Prieš Lozoraitį irgi buvo leidžiami KGB artelėse pagaminti gandeliai, klaidinimai, žemos insinuacijos, o neinformuotus žmones nebuvo sunku kvailinti.

Tačiau rinkėjų nuotaikos sparčiai keitėsi po tiesioginių susitikimų. Prie S. Lozoraičio žemos paskalos stačiai nelipo. Rinkimų kampaniją pradėjęs su 6% populiarumo, per kelias savaites apkeliavęs didžiuosius miestus ir tik nedidelę dalį Suvalkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos miestų bei miestelių, pasiekė 40% pasitikėjimo reitingą, nepaisant to, jog įtakingoji spauda bei tuomet beveik monopoliniai Lietuvos radijo ir televizijos kanalai Lozoraičio atžvilgiu laikėsi geriausiu atveju atsainiai skeptiškai, blogesniu – vienpusiškai kritikavo. Laisvosios Europos radijas ir Amerikos balsas praktiškai buvo vieni iš nedaugelio informacijos šaltinių, kurie neužsiiminėjo vieno ar kito kandidato propaganda, o stengėsi balansuotai parduoti informaciją apie rinkimų kampanijos eigą.

Ir nepaisant milžiniškos Algirdo Brazausko persvaros „informacinio palaikymo“ fronte, rinkimų kampanijos eigoje jo reitingai nuosekliai leidosi žemyn, o S. Lozoraičio – kilo. Į rinkimų kampanijos pabaigą buvo aiškiai matyti, kaip kairioji pusė netenka pusiausvyros – nervinasi, griebiasi kartais net grubių ir primityvių išpuolių, aukodama kai kada net ir stambesnių savo figūrų autoritetą (gana grubiai S. Lozoraitį ėmė puldinėti akademikas R. Rajeckas, buvusi premjerė K. Prunskienė, Seimo narys K. Bobelis, simpatizavę A. Brazaukui ar buvę jo rinkimų štabo nariai).

Tuo metu šaltose, neapkūrentose salėse į susitikimus su S. Lozoraičiu gausiai susirinkę žmonės pergyveno tai, ką Lietuva išgyveno savo kelio į nepriklausomybės atkūrimą pradžioje – 1988-1989 metais, kai, atrodė, dangus buvo nusileidęs ant Lietuvos žemės ir mūsų akyse dedasi stebuklai…

Daug kas vylėsi, kad ir vėl įvyks stebuklas, žmonės pasirinks S. Lozoraitį ir vakarietišką Lietuvos politinės raidos kryptį po to, kai 1992 m. Seimo rinkimuose Sąjūdis buvo sutriuškintas ir absoliučią daugumą parlamente laimėjo buvusieji komunistai. Tačiau stebuklas vėl nepasikartojo…

Tačiau tos trys rinkimų kampanijos savaitės, bent jau susitikimų su S. Lozoraičiu metu, buvo atgijusios vilties ir tikėjimo savo valstybės ateitimi akimirkos. Kas tuose susitikimuose dalyvavo ir šitai pergyveno – nebepamirš.

Išgyvenusiems brutalią sovietinę okupaciją, kraštutinį žmogaus paniekinimą ir asmenybės nuvertinimą, fizinio ir dvasinio žmogaus sugniuždymo pavidalus, ypač stalininio teroro metais, Lietuvos žmonėms buvo duota patirti, kad pragaras iš tiesų yra. Bet jeigu yra pragaras, tai, anot Isaac’o Bashevi’o Singer’io, Nobelio literatūros premijos laureato, „turi būti ir visa kita”. Stasys Lozoraitis, matyt, ir buvo įkūnyta ta „kita ko” viltis, daugelio žmonių širdyse tapęs „vilties prezidentu“…

Bet grįžkime į žvarbų ir pagėlingą 1993-jų vasarį…

„Ar Jūs pilnai suprantate į kokią peklą įkišite galvą, tapęs šitos tautos prezidentu?“ – anoniminio raštelio autorius klausė Stasio Lozoraičio per susitikimą su klaipėdiečiais Žvejų kultūros rūmuose 1993 m sausio 26 d.

„Man visuomet gyvenime patiko kišti galvą kur nereikia, – atsakydamas į klausimą kalbėjo S. Lozoraitis. – Taip kad ir šį kartą, ypatingai nebijau. Bet svarbiausia, aš manau, prezidentas tampa tikru prezidentu – tautos ir valstybės – kai jam padeda žmonės. Štai bus proga padėti Lozoraičiui, kad mūsų valstybė būtų ne tik teisinga, ne tik pažangi, bet taip pat žiūrėtų ir į ateitį. Ir kad jos prezidentas nedėtų galvos kur nereikia. Jūs prižiūrėsit! Ačiū labai!”

Štai taip gyvai, su nuotaika ambasadorius S. Lozoraitis atsakinėjo į pačius neparankiausius, dažnai primityvius ir tiesmukus, „Vilniuje rašytus“ klausimus, kuriais, beveik kiekvieno susitikimo su rinkėjais metu, buvo mėginama pastatyti kandidatą į „nepatogią padėtį”. Apie tai dar papasakosiu šiek tiek vėliau, o kol kas dar stabtelėkime šiek tiek įšalusiose, nešildomose 1993 metų Lietuvos prezidento rinkimų kampanijos sales, kuriose tačiau skambėjo šiltas, žmonių viltį žadinęs ambasadoriaus S. Lozoraičio žodis.

„Pagaliau sugrįžau į savo tėviškę! Aš priklausau šiai žemei ir jos nepaliksiu!” (Marijampolė, 1993 vasario 5).

„Kai kėliau savo kandidatūrą, aš visas partijas įspėjau, kad nesu jokios partijos statytinis: nei dešinės, nei kairės. Aš nesu pasirašęs absoliučiai jokių vekselių ar davęs pažadų bet kuriai politinei grupei. Aš esu joms labai aiškiai pasakęs: vadovausiuosi ta pačia sąžine, kuri man davė įsakymus 40 metų. Nes 40 metų aš tarnavau Lietuvai. Ir tiems, kuriems kyla tam tikrų abejonių, esą, štai žmogus, atvažiavęs iš kažkur, jis gali mūsų sąlygų nepažinti, aš sakau: per 40 metų aš esu rūpinęsis vien Lietuvos reikalais, jokiais kitais!” (Klaipėda, 1993 sausio 26).

Kalbėdamas Marijampolės „Spindulio” kino teatro rūmuose vasario 5 d. S. Lozoraitis pabrėžė, kad dabar svarbiausias Lietuvos uždavinys – išbristi iš ekonominės suirutės, kuo greičiau gelbėti žemės ūkį, suteikti naujo dinamizmo ir perspektyvos Lietuvos pramonei. Ekonomiką jis palygino su malūnu, kuriam būtinai reikalingas vėjas. Tas vėjas ūkiui yra pinigai. Be pinigų, be kreditų, Lietuvos ūkis nepajudės iš dabartinio sąstingio.

Tačiau lig šiol mes nepajėgiam pasiimti net tų kreditų, kuriuos nebūtų sunku gauti. Nerangi ir per gausi Lietuvos biurokratija dažnai yra stabdis Vakarų investicijoms. Kodėl savivaldybių biudžetus turi sudarinėti Finansų ministerijos valdininkai Vilniuje?

Kodėl norima atskirti Klaipėdos uostą nuo miesto ir administruoti jį iš Vilniaus? Lozoraičio nuomone, tokiai nedidelei valstybei kaip Lietuva, 18 ministerijų yra aiškiai per daug. Reikia skubiai šalinti biurokratines kliūtis ir varžtus, kurie kliudo verslininkams ir pramonininkams, riboja jų tiesioginius ryšius su partneriais užsienyje. Daug dėmesio kandidatas skyrė socialiniams klausimams. „Pagal valstybės elgesį bei pažiūrą į pensininkus ir invalidus, spendžiama pagal jos civilizacijos laipsnį”, – kalbėjo Stasys Lozoraitis. – „O šioje srityje padėtis Lietuvoje yra nepaprastai bloga”.

Susitikime su Lietuvos žemės ūkio akademijos studentais ir dėstytojais Noreikiškėse 1993 m. vasario 9 d. S. Lozoraitis sakė: „Mums reikia modernizuoti ne tikt ekonomiką, žemės ūkį ir pramonę, bet taip pat ir pačią valstybę. Ir galbūt nuo to ir pradėti. Argi normalu, kad, sakysim, prieš kelias dienas Danijos ambasadorius pasakytų viešai: mes norime padėti Lietuvai, bet yra mums statomos kliūtys ir mes negalime investuoti, yra tokių paslaptingų jėgų, kurios neleidžia šitai daryti?

Ar yra normalu, kad Vokietijos oficialios įstaigos pasakytų: mes turim vieną milijardą markių Lietuvai, bet mes negalim investuoti, nes yra kažkokių kliūčių. Ar yra normalu, kad susitikus su IBM, vienos didžiausių, jeigu ne pačios didžiausios pasaulyje kompiuterių bendrovės atstovais, išgirsčiau: taip, mes atvažiavom su dideliais, įdomiais planais, bet išvažiuojam nosis nuleidę, todėl, kad yra kažkokių kliūčių.

Ir dabar einu toliau. Argi normalu, kad mūsų valstybėje būtų diskutuojama apie terminalą jau dveji metai ir terminalo reikalai nepasistūmėtų pirmyn? Ar galbūt kas nors to terminalo nenori? Mums jis reikalingas, labai reikalingas. Nes jau dabar arabų kraštai siūlo konkrečiai pasinaudoti tuo terminalu, atsiųsti naftos į Mažeikius ir pasidalinti pelnu, kurį galėtume gauti. Juk Mažeikiai perdirba apie 12 mln. tonų naftos, iš kurių mums reikia tik pusės. O visa kita – galime eksportuoti. Taigi, ir čia dalykas neišspręstas.

Aną dieną buvau Naujojoje Akmenėje. Nepaprastai didelis, vienas didžiausių cemento fabrikų Rytų Europoje. Dirba. Sakau, eksportuojate tikriausiai? Ne, negalime. Kodėl? Na, sako, galim eksportuoti tik į Rytus, bet į Vakarus negalim. Todėl, kad Klaipėdoje irgi nėra specialaus terminalo cementui. Ir jie jau trejus metus diskutuoja su Vilnium ir negali šito terminalo pastatyti…

Netrukus turėsim pagalvoti apie Šiaulių aerodromą, kuris irgi didžiausias Rytų Europoje, o galbūt ir visoje Europoje. Rusai išeina, reikės kažką su juo daryti. Yra visokių projektų. Nė iš vietos! Kalbėjau su Šiaulių meru, jis taip pat nusiminęs: negalim, sako, nieko padaryti…

Tegul mums kas nors pasako kur tos kliūtys? Jeigu tų kliūčių nėra, pasakykime vokiečiams, danams ir kitiems, kad jūs, ponai, nesupratote, kad jūs sakot neteisybę. Bet jeigu tos kliūtys yra, pasakykit, kur jos yra ir bandykite pašalinti galimai greičiau. Šito negalime sau leisti! Ir tai yra dalykai, kurie yra ne tik neleistini, bet palyginti labai lengvai pašalinami”.

Prezidento pareigas Stasys Lozoraitis suprato taip: prezidentas turi nuolat bendrauti su žmonėmis, jis neturi sėdėti užsidaręs Vilniuje, kad prie jo būtų sunku prieiti, sunku pasiekti, sunku gauti iš jo atsakymą. Jis privalo būti arti Lietuvos piliečių, jis turi lankyti žmones, klausytis jų, kalbėtis su žmonėmis, išklausyti net ir kritiškas pastabas, jausti krašto pulsą. „Prezidento, kuris tik priiminėtų iš užsienio atvykstančius oficialius asmenis tikrai Lietuvai šiuo metu nereikia”, – sakė Stasys Lozoraitis. Jo nuomone, yra trys pagrindiniai prezidento uždaviniai: būti Lietuvos nepriklausomybės garantu, saugoti konstitucijos ir žmogaus teisių vykdymo.

Palietęs einamąją Lietuvos politiką S. Lozoraitis Noreikiškėse prie Kauno kalbėjo: „Yra žmonių, kurie sako, kad jeigu prezidentas būtų ne tos spalvos, kuri sudaro ir vyriausybę, ir seimo daugumą, tai būtų negerai. Jisai galbūt paleistų seimą.

Į tai aš turiu labai gerą atsakymą. Tarp kitko, vieną dalį to atsakymo išgirsite galbūt šiandien vakare ar rytoj. Yra paruoštas mano pasiūlymas ir pažiūrėsim kaip jį įvairios partijos, įskaitant ir LDDP, priims. Bet vienas dalykas jau dabar gali būti pasakytas: būtinai reikia, kad visos grupės, partijos ir politinės jėgos rastų valstybėje bent jau minimumą, dėl kurio sutaria. Mes negalime gyventi viename valstybės pastate ir norėti visiškai skirtingų dalykų.”

S. Lozoraitis toliau pabrėžė, kad jo nacionalinės santarvės pasiūlyme esama drąsių minčių. Jos gali kai kam patikti, kai kam nepatikti. „Visada dirbau Lietuvai, į Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ėjau tiesiausiu keliu. Jūs galite manimi pasitikėti, kad aš nepadarysiu dalykų, kurie būtų priešingi tam, kam esu atidavęs didesnę gyvenimo dalį.

Jeigu net pamanytumėt, kad kai kurie pasiūlymai yra gana drąsūs, žinokite, kad jie yra daromi Tėvynės labui”, kalbėjo Stasys Lozoraitis ir tęsė: „Reikia minimumo, dėl kurio mes visi sutinkame. Ir tas minimumas, man atrodo, irgi yra gana paprastas ir visiems turbūt priimtinas. Mes norim, kad valstybė būtų nepriklausoma, mes norim, kad ji būtų demokratinė, mes norim, kad ji būtų šviesi, teisinga, pažangi, kad ji būtų motina visiems.”

Kaip žinome, Stasio Lozoraičio parengtąjį nacionalinės santarvės projektą sudarė 5 paragrafai, tarp kurių buvo ir įsipareigojimas, Lozoraitį išrinkus Lietuvos prezidentu, bent kurį laiką garantuoti stabilų valstybės institucijų – Seimo ir Vyriausybės – darbą, t.y. nepaleisti Seimo, o ministru pirmininku pakviesti Algirdą Brazauską. Šiam santarvės pasiūlymui buvo laukiama pritarimo iš visų politinių jėgų. Tačiau LDDP – nepritarė…

Apie santykius su savo rinkimų konkurentu S. Lozoraitis kalbėjo: „Pradėdamas rinkimų kampaniją aš ponui Brazauskui pasakiau: asmeniškų puolimų prieš jį nedarysiu, norėčiau, kad šita kampanija, bent jau aukščiausiame lygyje, būtų korektiška. Ir šito principo laikiausi, laikausi ir laikysiuosi iki paskutinės dienos, taigi, iki penktadienio 24 valandos.

Man atrodo, kad yra atėjęs laikas, kad mes pradėtume kalbėti kultūringai ir civilizuotai net ir politiniais klausimais. Užtenka purvų svaidymo, kuris yra ne tik nekultūringas, kuris įžeidžia ne tiktai tą, kuris svaido purvais, bet ir visus mus, kurie esam priversti klausytis niekų ir melų, vietoj išsamaus gvildenimo svarbiausių mūsų problemų. Kai aš kartais įsijungiu televiziją, kai aš pasiklausau kai kurių diskusijų, man tikrai, atrodo, praeina visas džiaugsmas. Ir aš tiesiog nesuprantu, kaip galima taip toli ir taip žemai nusileisti.” (Kaunas, 1993 vasario 9)

Kaune Stasys Lozoraitis tarp kitų klausimų gavo ir raštelį su tokiu teiginiu: „Po Seimo rinkimų man atrodė, kad netekome pusės savo laisvės…” Į tai ambasadorius šitaip atsakė: „Labai daug priklauso nuo mūsų pačių. Nenusiminkime…. Na, Seimo rinkimai buvo tokie, kokie jie buvo. Bet tiktai ne-pa-si-duo-ki-me! (Tą žodį S. Lozoraitis ištarė pabrėždamas kiekvieną skiemenį – V.V.)

Nepasiduokime melancholijai, nepasiduokime nevilčiai. Ir jeigu, neduok Dieve, būtų kokia grėsmė mūsų laisvėms ar apskritai mūsų nepriklausomybei bei demokratijos principams – rezistuokime.

Aš tik nekalbu apie jokius perversmus. Tai būtų didžiausia nelaimė Lietuvai. Aš tai galiu aiškiai pasakyti, todėl kad buvau apie tai įspėtas įvairių Vakarų valstybių. Bet mes galime rezistuoti dvasiškai, mes galime rezistuoti spaudoje, mes galime rezistuoti savo kultūra. Mes galime įvairiais būdais rezistuoti prieš tuos, kurie nori paglemžti ar, geriau sakant, panaikinti mūsų laisves, už kurias tiek daug esame paaukoję”. (LŽŪA, 1993 vasario 9).

„Taigi, noriu pasakyti, kad kai jūs girdėsite apie mane visokiausių fantastiškų pasakų, kad aš nesuprantąs, kad aš negalįs, kad aš toks, kad aš svetimšalis, kad aš iš kažkur atvažiavęs, kad neaiškus tipas ir t.t. – prisiminkite šitą mūsų susitikimą, šitą šiltą salę Klaipėdoje ir pagalvokite, ar žmogus, kuris turėtų kažkokių šalutinių ir negerų minčių, būtų jums prisistatęs ir kalbėjęs taip, kaip aš kalbu?”. (Klaipėda, 1993 sausio 26).

Straipsnio pabaiga – rytoj.