Ruošdamasis Igno Šeiniaus knygos „Raudonasis tvanas” pristatymui, pasidomėjau kas buvo rašoma apie ją tada, t.y. išsyk, kai tik ji buvo parašyta ir išleista švediškai. Verta prisiminti.
Štai Igno Šeiniaus 1941 m. kovo 11 d. laiško Stasiui Lozoraičiui (vyresniajam), Lietuvos diplomatijos šefui, ištrauka. Kokie nuostabiai aktualūs žodžiai! Iki šiol!
„Tamsta maloniai domiesi, ką aš veikiu ir ką galvoju. Ką galvoju, turbūt būsiu jau kiek pasakęs. Norėčiau tik pridurti, kad norint pakelti Lietuvos reikalą ant kojų, reikia milžiniškų pastangų, didelio užsienio lietuvių ryžtingumo, gero darbo plano ir – visų pirmiausia – išjudinti Amerikos lietuvius. Gal kas toje srityje ir daroma, tik gal aš vienas nieko nežinau. Bet jei ir daroma, ko aš laukiu ir tikiuos, tai nereikia pamiršti, išžerti lepšius iš po kojų, kurie tik maišosi ir ant kurių tik paslysti galima. Kas lemiamu momentu parodė ištižimą ir nesusivokimą, negali būti naujame sunkiame darbe pakenčiamas. Siekiant atstatyti Lietuvą reikia turėti aiškią social[in]ę programą, reikia žiūrėti, kad lietuviai nebūtų skirstomi į sūnus ir posūnius, pirmos ir antros rūšies lietuvius. Reikia, kad lietuviai parodytų pasiryžimą krauju atpirkti padarytą nuodėmę, gyvybės aukomis atgauti nepriklausomybę. Meskim kvailas iliuzijas, kad kas kitas tai padarys. Jei mes patys kaip suomiai nestosim pirmon ugnin, aukščiausio heroizmo neparodysim, niekas su mumis nesiskaitys, vertins tik kaip paprastą mainų prekę. <…>
Ką veikiu? Vasario 16 d. padariau Švedų Lietuvių Draugijos susirinkime paskaitą „Kodėl Lietuva neparodė pasipriešinimo?“ Ruošiu panašią paskaitą dešiniųjų švedų klubui, kiek kitokią – publicistų klubui ir pirklių klubui. Už paskaitas čia nemokama, žmones mano, kad aš gaunu paspirties iš buv. Lietuvos Pasiuntinybės, kuri disponuoja tam tikrais anksčiau prisiųstais rezervais; mano, kad Amerikos lietuviai remia lietuvių veikimą Europoje ir todėl įsitikinę, kad aš tik einu tam tikras pačiai Lietuvai naudingas pareigas… Gal kiti ką gauna, aš nieko nežinau, bet ir jokios paramos iš savųjų negaudamas triūsiu kol jėgos laiko. – Esu parašęs smulkų, nuodugnų 80 puslapių eskizą naujam darbui – romanui „Pasmerkti išnykti“. Projektuojamas romanas iš praeitų metų Lietuvos tragedijos, mūsų inteligentijos tragedijos, dabar niekam nereikalingos, pasmerktos išnykti. Jei mano geras leidėjas duos man galimybių šį darbą tęsti, tuojau pat sėsiu ir toliau jį varysiu. Tik jo susidomėjimo ir paramos dėka galėjau parašyti „Raudonajį Tvaną“.
I. Šeinius pateikia keletą trumpų švedų ir suomių spaudos recenzijų ištraukų apie „Raudonajį tvaną“. Nurodo, kad „ligi šiol [knygą] recenzavo 21 dienraštis, 3 žurnalai, 2 savaitraščiai.”
„Trys Baltijos valstybės stačiai leidosi užhipnotizuojamos. Nesuprasta, kad geriau garbingai mirti nei užmigti… Kaip geras patriotas Šeinius niekuo savųjų nekaltina, tik tos kaltės niekas negalės nuplauti… Lietuvos nelaimė turi būti mums visiems didelė pamoka“.
Birger Beckman, „Goteborgs Tidningen“, 1941 sausio 26
„Kas būtų ištikę Suomiją, jei ji iš pat pradžios būtų nusileidusi grasinimams, matyti iš šios knygos kaip ant atviro delno… Grynai literatūriniu požiūriu šis veikalas stovi aukštai. Šeinius sudarė aplink įvykius didelio įtempimo nuotaiką, kuri nuolat auga, plečiasi ir tirštėja”.
Gustav Olsson, „Svenska Dagbladet“, 1941 sausio 30
„Nuostabiausia Šeiniaus gerai dokumentuotame veikale – didelis nuosaikumas ir susivaldymas. Pro „Raudonąjį Tvaną“ žmogus negali praeiti giliai nesukrėstas“.
Dienraštis „Upsala“ 1941 sausio 31
„Kas pernai atsitiko su didelį valstybinį sugebėjimą parodžiusia lietuvių tauta, tai tema knygai. Šiurpas apima pagalvojus, ką iš tos temos padarytų tarptautinis „plataus mąsto reporteris“. Šeinius nesusigundė kelti sensacijos, jis turbūt jos ir nejautė. Jis žino savą, visiškai asmeninį vaizdavimo meną; mažomis ir todėl tikriau veikiančiomis priemonėmis, kurios yra valdomos dideliu meistriškumu, švedų kalba, kuria galėtų pasididžiuoti čiagimis rašytojas, Šeinius parodo, kaip nelaimė pamažu, bet neišvengiamai užgula žmones, kaip ji atsispindi įvairių sluoksnių žmonių likimą, kaip ji lygiai naikinančiai paliečia visus visuomenės sluoksnius, turtingesnius ir neturtėlius, kaip aplinka, kartais nušviečiama apgaulingos vilties, ima temti, kol pagaliau kraštą užgula neperregima naktis ir visi balsai nutyla.“
Johannes Wickman, „Dagens Nyheter“ 1941 kovo 5
„Šeiniaus vaizdavimas rodo, kad žuvo lietuvių tautos visuomeninės formos, dingo rūpestingai sukurta valstybė, bet kad tebegyva tauta ir kad ji nežus. Todėl kritiko žodžiais „Raudonasis Tvanas“ turi būti Švedijoj skaitomas ir studijuojamas.“
Jocobson, „Goteborgs Handels och Sjofartstidning“, 1941 kovo 6.
Ir kiek reikia būti nukvakusiam (atsiprašau už šitą žodį), kaip kai kurie mūsų vyresnės kartos istorikai, kurie vis dar išvedžioja, kaip rinkimai į „liaudies seimą” 1940 m. liepą „visoje Lietuvoje vyko pakiliai, iškilmingai, šventiškai” ar kad „įsijungimas į didžiąją TSRS” vykęs „laisvais, demokratiniais pagrindais”
Lietuvos šiandieniniai grėsmei mintys atitinka ir dabar.