Kai Lietuvos valstybė 1940 m. birželio 15 d. žlugo be pasipriešinimo, o prezidentas pasitraukė iš šalies, tas veiksmas sukėlė didžiules kontraversijas lietuvių visuomenėje Lietuvoje ir užsienyje.
To pasekmės stipriai veikė lietuvių pastangas kovojant dėl valstybinės nepriklausomybės atstatymo, iš dalies tebedaro poveikį ir iki šiol, atsiliepdamas mūsų valstybingumo raidai, visuomenės politinio galvojimo vertei, priimamų politinių sprendimų kokybei. Kadangi juos per dažnai lemia merkantiliniai, bet ne strateginiai tautos ir valstybės išlikimo motyvai.
Daugiau kaip pusmetį praleidęs kariaujančioje Europoje (Vokietijoje ir Šveicarijoje), prezidentas A. Smetona per Portugaliją ir Braziliją laivu 1941 m. kovo mėnesį atvyko į Jungtines Valstijas.
1940 m. rugsėjo 19-25 d. Romoje įvykusi laisvajame pasaulyje išlikusių ir su okupaciniu režimu nesutikusių kolaboruoti Lietuvos diplomatų konferencija be kita ko priėmė ir nutarimą: „atsižvelgus į pavojų, kad R[espublikos] P[rezidentas] gali tapti viešos polemikos objektu ir pats į tokią polemiką gali būti įtrauktas, dėl jo sumanymo vykti į J[ungtines] Š[iaurės} Amerikos valstybes nusistatyta neigiamai ir nutarta patarti jam nuo to sumanymo atsisakyti”.
Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad A. Smetonos išvykimą į JAV lėmė ne tik diplomatų patarimai, bet ir faktas, kad Europoje pasilikti jis ilgiau nebegalėjo, nes ir neutrali Šveicarija vizos ilgiau pasilikti šioje šalyje pratęsti nesutiko.
Atvykęs į JAV, žinoma, jis pateko į padėtį, dėl kurios jį įspėjo diplomtai. Nesileisdamas į detales kodėl ir kaip tai atsitiko (tai būtų jau atskiro didelio straipsnio tema), čia tik paminėsiu ilgą ir be galo įdomų A. Smetonos susirašinėjimą su Lietuvos pasiuntiniu Jungtinėse Valstijose Povilu Žadeikiu, kuriame plačiai nagrinėti ir tie sunkūs mūsų istorinio palikimo klausimai, ištikę Lietuvos valstybę okupacijos akistatoje.
Kodėl apie tai čia prisimenu? Todėl kad Historia est magistra vitae – Istorija yra gyvenimo mokytoja.
Po sunkių klausimų, kuriuos keletoje laiškų iškelė P. Žadeikis, ir į kuriuos skausmingai, ne vienu atveju pereidamas į asmeniškumus, reagavo A. Smetona, 1941 m. spalio 17 d. laiške A. Smetonai P. Žadeikis rašė:
„Lietuvos Nepriklausomybės atstatymas yra vyriausias visų mūsų galvojimų ir veiksmų dalykas – jam privalome tarnauti ir pasišvęsti visi pradedant nuo Prezidento iki eilinio piliečio imtinai.
Keliami pirmiau ir dabar klausimai ir diskusijos liečia įrankius bei priemones ir veiksmų taktiką, kurios keičiasi sulig kitėjančių apystovų, o tikslas lieka vienas ir tas pats. Našiam ir pasekmingam žygiavimui prie tikslo vien priemonių ir taktikos rūpesnių neužtenka: reikalinga sveika tarpysavė nuotaika arba atmosfera ir tvirtas, tvirčiausias kaip galimas, visuomeninis pagrindas, kurie apsaugotų nuo kūrybinių jėgų eikvojimo bei nykimo ir užtikrintų tų jėgų augimą ir akumuliaciją iš visų lietuviškų šaltinių ir iš visų keturių vėjų į vieningą ir galingą Nepriklausomos Lietuvos atsteigimo darbą.
Tas darbas reiškia kovą. Nors buvusioji Lietuvos vyriausybė, užklupta nepasiruošusi, pasielgė tolstojiškai, betgi laisvų tautų obalsis: „tas laisvės nevertas kas negina jos“ bent sukilėlių buvo pagerbtas – tautos pasiryžimas būti laisva įrodytas nors ne prie geriausių apystovų.
Taigi kelias į laisvę yra per kovą. Kova reikalauja visų moralinių ir materialinių pajėgų. Vienybėje galybė: concordia res parvae crescunt, discordia maximae dilabuntur [Santarvė ir mažus dalykus išugdo, nesantaika – ir didelius sugriauna. – V.V.]
Tikriausias kelias į vienybę yra nuolaidumo bendrojo reikalo labui dvasia.” Taigi, mintis aktuali kaip niekad:
CONCORDIA RES PARVAE CRESCUNT, DISCORDIA MAXIMAE DILABUNTUR
Vytauto Maželio nuotrauka.
