Pas mus verslininkai neretai grąžo rankas, kad visuomenė tikrai ar tariamai jais nepasitiki. Pasitikėjimas nėra kažkokia iš dangaus nukritusi duotybė, jo nusipelnoma sąžiningu darbu ir ilgalaike veiklos praktika. Be to, tai visuomet abipusis ryšys: turi pats pasitikėti ir būti vertas pasitikėjimo.
Šita krizė yra geras testas kas ko vertas. Mano paskyrą FB, Viberio platformą ir el paštą žmonės užvertė privačiomis žinutėmis su visokiais siaubas, baubais ir gasdinimais „kas dabar bus”, kad aš jau „žuvęs pražuvęs”, Lietuva jau „užsidaro”, aš esą jau „pakibęs” tarp dangaus ir žemės, ir panašius vėjus.
Žmonės mielieji, nustokite patys gąsdintis ir kitus gqsdinti. Ir pakartotinai prašau: nustokite siuntinėti privačias žinutes, jeigu neturite ką pasakyti ar dalykiškai ką pasiūlyti. 90 proc. tokios rašliavos tiesiog ignoruoju, net neatsidarau. Gaila, kad užkemša įrenginius, paskui tenka gaišti laiką ir trinti
Rašo: kaip „baisu” vienur, kaip „drakoniškų” priemonių griebiasi kitur ir t.t. Ir kas iš to? Kaip tai gali palengvinti mano grįžimą namo? Aš čia nesu negyvenamoje saloje, informacija gaunu, žiūriu žinias. Amerikiečiai irgi išveda nacionalinę gvardiją į gatves, bet man nė į galvą neateina dėl to siuntinėti kam nors privačių žinučių ar rašyti elektroninius laiškus giminėms, draugams, juo labiau – nepažįstamiems žmonėms.
Bet čia – detalė. Rimtesnis dalykas kitas, nuo ko pradėjau šį komentarą. Verslas ir pasitikėjimas. Mano atgalinis bilietas į Vilnių buvo su turkų linijomis iš Niujorko. Reikėjo paankstinti grįžimo datą. Turkai pasakė, kad dėl koronoviruso rizikos datos keitimas yra nemokamas, galima pasirinkti kitą grįžimo datą – paankstinti arba prasitęsti buvimo laiką iki gegužės 31 d. imtinai. Tačiau reikia kreiptis į agentūrą, per kurią pirkau bilietus.
Agentūra buvo lietuviška. Parašiau jiems. Atsakė: „Išimties tvarka galima keisti skrydžio datas sumokėjus oro uosto mokesčių skirtumus ir bilieto tarifų skirtumus.”
Paaiškėjo, kad tie „tarifų” skirtumai iš pradžių buvo 200 eurų, paskui sumažėjo iki 170 eurų (kai viso bilieto kaina yra 580 eurų).
Tada vėl teko kreiptis į turkus ir jie pakeitė bilieto datą „be tarifų skirtumo”.
Įdomu: svetimieji nesinaudoja situacija gauti papildomų pajamų, tuo metu savieji godžiai stveria papildomą eurą net tokios krizės valandą…
Nekalbu jau apie nuostolius, kuriuos tenka patirti neišplidžius visos komandiruotės programos ir neatlikus visų numatytų darbų. Prisidėjo ir papildomų išlaidų: teko pirkti nenumatyta lėktuvo bilietą, nuomotis viešbutį ir t.t. Ir štai dar lietuviški „ekstra tarifai” už „oro mokesčius” (žodis uosto čia nereikalingas). Ačiū Turkish Airlines, kad padėjo jų išvengti.
Kaip jums atrodo, tokia verslo etika stiprina pasitikėjimą lietuviškais verslais? „Uždarbiauti” iš mano situacijoje atsidūrusių žmonių viskas OK?
Jeigu kas nors iš kolegų žurnalistų domėtųsi šia tema giliau ir norėtų šitos istorijos detalių, mielai jas pateikčiau, nurodydamas ir agentūros vardą, ir perduodamas susirašinėjimą.
